KAS APSKRITAI YRA MĄSTYMAS?

Nuo mažens mums buvo kalama į galvą: šachmatai — tai intelekto viršūnė, dvasinė disciplina, aukščiausia mąstymo forma ir „smegenų gimnastika“.

Būkime atviri: tai didžiulė dvipolio linijinio proto iliuzija.

Šachmatai yra grynas algoritminio mąstymo tvenkinys. Tai uždara 64 langelių matrica su 32 figūromis ir griežtai apibrėžtomis taisyklėmis.

Šachmatininkas nesukuria nieko naujo — jis tik renkasi iš jau egzistuojančio matematinių galimybių lauko. Tai nėra proveržis į naujas mąstymo technologijas.

Tai gebėjimas vis greičiau kalkuliuoti vis sudėtingesnes tos pačios uždaros sistemos kombinacijas.

Šachmatai maksimaliai išvysto vieną konkrečią mąstymo technologiją — dvipolį linijinį algoritminį mąstymą. Čia egzistuoja tik du poliai — baltieji ir juodieji, o visas žaidimas vyksta nekintančių taisyklių sistemoje.

Kuo geriau įvaldai šią sistemą, tuo stipresnis tampi jos viduje. Tačiau pagrindinis žaidimo variklis išlieka tas pats — įgyti pranašumą prieš kitą žmogų ir jį nugalėti.

Tai labai sena biologinė programa, kurią matome ir kitų primatų (beždžionių) pasaulyje — hierarchija, dominavimas, statuso siekimas. Šia prasme šachmatai puikiai treniruoja konkurencinį mechanizmą, tačiau tai dar nereiškia, kad jie peržengia pačios sistemos ribas ar veda į naują mąstymo kokybę.

Vaikystėje, kai formuojasi pirminiai kognityviniai įgūdžiai, toks žaidimas gali būti puiki proto mankšta.

Tačiau jei suaugęs žmogus savo intelektą vis dar matuoja vien gebėjimu greičiau apskaičiuoti uždaros sistemos kombinacijas ir įveikti kitą žaidėją, jis tobulina ne patį mąstymą, o tik vieną konkrečią jo technologiją. Dažnai tai tampa ne pažinimo, o Ego pasitenkinimo priemone.

Kaip taikliai pastebėjo profesorius V. Lenskis:

„Vienas žmogus ar tūkstančiai vienodai mąstančių žmonių — tai vis tiek vienas žmogus. Tūkstančių vienodai mąstančių žmonių susivienijimas nepakeičia nei mąstymo kokybės, nei proto rūšies.“

Būtent todėl Dirbtinis Intelektas („Deep Blue“, „AlphaZero“) taip lengvai ir triuškinamai sutrypė geriausius pasaulio žaidėjus. Kompiuteriui šachmatai — idealus poligonas, nes jie yra visiškai algoritminiai.

DI pergalė neįrodė kompiuterio „visagalybės“. Ji parodė visai ką kita: žmogus, žaisdamas šachmatus ir įsivaizduodamas, kad „kuria ir mąsto“, veikė uždaroje algoritminėje sistemoje. Procesorius tiesiog parodė, kad tokio tipo kalkuliavimą atlieka efektyviau už žmogaus smegenis.

Mokslo ir filosofijos istorija seniai bandė užčiuopti pažinimo sistemos uždarumą.

Biologai H. Maturana ir F. Varela parodė, kad neurobiologinė sistema nemato pasaulio „tokio, koks jis yra“ — ji reaguoja pagal savo pačios vidinę struktūrą.

Matematikas K. Gödelis nepilnumo teorema parodė, kad jokia pakankamai turtinga sistema negali pilnai pagrįsti savęs iš vidaus.

L. Wittgensteinas rėžė tiesiai:

„Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas.“

O Douglas Hofstadteris knygoje „Gödel, Escher, Bach“ atskleidė, kaip sąmonė įsipainioja į savireferencines kilpas — „keistąsias kilpas“, kai sistema bando mąstyti apie pačią save.

Visi jie parodė sistemos ribotumą.

Tačiau daugiapoliškumo autorius profesorius V. Lenskis žengia dar vieną žingsnį — nuo sistemos aprašymo prie pačios matricos dekonstrukcijos.

Jeigu sėdi uždaroje sistemoje, galioja bekompromisė realybės diagnostika:

ESANTIS SISTEMOJE NEREGI JOS RIBŲ.

Todėl kiekvienam dvipolio proto įkaitui atrodo, kad jo pažinimas yra beribis, nors iš tiesų jis tėra uždarytas linijinių santykių matricoje.

Štai kodėl: Sistemos priemonėmis NEAPIBRĖŠI jos ribų. Sistemos priemonėmis NEIŠEISI už jos ribų. Sistemos priemonėmis NEIŠSPRĘSI jos problemų.

Visa, kas vyksta sistemos viduje, tėra vis sudėtingesnės tos pačios matricos kombinacijos.

Tikra naujovė atsiranda tik tada, kai gimsta nauji santykių dėsningumai, peržengiantys pačios sistemos ribas.

Jei mąstymą tapatiname su atmintimi, skaičiavimu, dominavimo siekiu ir kombinacijų rikiavimu, DI tave jau seniai pakeitė.

Tavo „aukštas intelektas“ tėra greitai besisukantis Skinnerio narvelio ratukas.

MĄSTYMAS NĖRA KOMBINACIJŲ SKAIČIAVIMAS. MĄSTYMAS YRA SANTYKIŲ DĖSNINGUMŲ ATPAŽINIMAS.

Nauja mąstymo kokybė atsiranda tik tada, kai peržengi pačios sistemos ribas.

Ten baigiasi žinojimas. Ten baigiasi algoritmas. Ir prasideda Nežinia, iš kurios gimsta naujos mąstymo technologijos.

Kol šachmatininkas tobulina savo 64 langelių tvenkinį, Tikrovės Operatorius mokosi kvėpuoti oru už lentos ribų.

Tai kaip manote, ar jūs tikrai mąstote, ar tiesiog esate užzombintas dvipolio linijinio proto algoritmo — tiesiog sukatės tos pačios uždaros sistemos rate?