AR GALI DEGRADUOTI NE TIK DIRBTINIS, BET IR ŽMOGAUS INTELEKTAS?

Dirbtinio intelekto tyrimuose vartojama sąvoka „model collapse“ – modelio degradacija. Ji gali prasidėti tada, kai sistema vis mažiau remiasi pirmine informacija apie tikrovę ir vis daugiau mokosi iš savo pačios ar kitų DI modelių sugeneruoto turinio. Modelis ima kartoti save, klaidos kaupiasi, nyksta įvairovė, o jo kuriamas tikrovės vaizdas darosi vis mažiau adekvatus.

Panašus reiškinys gali vykti ir žmogaus prote. Žmogus vis mažiau remiasi tiesiogine patirtimi ir nebetikrina to, ką girdi, o ima gyventi kitų pateiktomis interpretacijomis, autoritetų nuomonėmis, algoritmų atrinkta informacija ir savo informaciniu burbulu.

Tačiau yra dar gilesnis klausimas.

Automobilio kamera atpažįsta kelią ne todėl, kad „žino“, kas yra medis, žmogus ar kelio ženklas. Ji atpažįsta skirtumus. Jeigu visi vaizdo taškai būtų vienodi, kamera nematytų nieko. Panašiai ir žmogaus mąstymas prasideda nuo skirtumo. Be skirtumo nėra nei supratimo, nei palyginimo, nei sprendimo.

Todėl pats dvipoliškumas nėra problema. Be pliuso ir minuso nebūtų elektros. Be dienos ir nakties nebūtų ritmo. Be įkvėpimo ir iškvėpimo nebūtų gyvybės. Be skirtumų apskritai nebūtų mąstymo.

Tačiau vien skirtumo neužtenka. Žmogaus protas ima skirtumus lyginti, vertinti ir iš jų kurti hierarchijas. Tuomet mąstymas pradeda judėti viena kryptimi – nuo to, kas laikoma blogesniu, prie to, kas laikoma geresniu.

Toks hierarchinis ir linijinis mąstymas nėra klaida. Priešingai – jis sukūrė mokslą, technologijas, mediciną ir šiuolaikinę civilizaciją.

Tačiau kiekviena sistema turi savo ribas. Kol jos nepasiekiamos, sistema kuria pažangą. Pasiekusi savo ribą, ji nebegali išspręsti problemų, kurias pati sukūrė. Tai, kas vakar buvo progresas, šiandien gali tapti krizės priežastimi. Tuomet žmogus bando tas pačias problemas spręsti tuo pačiu mąstymo algoritmu, kuris tas problemas ir sukūrė.

Ir čia atsiranda paradoksas.

Beveik kiekvienas žmogus save laiko gėrio, tiesos ir teisingumo pusėje. Net kare nė viena pusė nesako: „Mes kovojame už blogį.“ Abi pusės kalba apie laisvę, teisingumą, gynybą ir taiką. Tačiau priešininką laiko blogio pusėje, o save – gėrio pusėje.

Labai dažnai po žodžiais „gėris“, „tiesa“ ir „teisingumas“ slepiasi vienas labai paprastas žodis: AŠ.

Kas naudinga man – gėris. Kas trukdo man – blogis. Kas naudinga mano šeimai, mano tautai, mano partijai, mano valstybei, mano verslui ar mano idėjoms – tampa teisinga. O kas tam prieštarauja – tampa neteisinga.

Keičiasi tik žodis po žodžio „mano“. Pats mąstymo algoritmas nesikeičia.

Todėl žmonės nuolat tikisi, kad ateis gera valdžia. Po kelerių metų ta pati valdžia tampa bloga. Išrenkama kita. Po kurio laiko istorija kartojasi. Kodėl? Todėl, kad nepasikeitė pats mąstymo algoritmas. Lūkestis liko tas pats: kad pagaliau viskas bus pagal mane.

Tas pats vyksta šeimoje, darbe, versle, socialiniuose tinkluose. Keičiasi partijos, ideologijos, vėliavos ir lyderiai. Pats mąstymo algoritmas lieka tas pats.

Todėl žmonės mano, kad konfliktuoja dėl skirtingų vertybių. Tačiau pažvelgus giliau matyti visai kas kita. Deklaruojamos vertybės skiriasi. Tačiau pats mąstymo algoritmas beveik visų yra vienodas.

Visi siekia, kad gyvenimo įvykiai, kitų žmonių elgesys ir pasaulis atitiktų jų supratimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad konfliktuoja pasaulėžiūros ir ideologijos. Tačiau giliau pažvelgus matyti, kad konfliktuoja daugybė skirtingų „aš“, kurių kiekvienas save laiko centru, o viskas aplink turi prisitaikyti prie jo.

Todėl istorija kartojasi. Keičiasi veikėjai ir dekoracijos. Scenarijus lieka tas pats.

Šiandien daug kas klausia, ar dirbtinis intelektas taps pavojingas. Gal klausimą verta apversti. Pavojingas gali būti ne pats dirbtinis intelektas. Pavojingas gali būti žmogaus mąstymas, kuris jį kuria ir naudoja.

Dabartinis dirbtinis intelektas neturi savo tautos, religijos, partijos ar asmeninio ego. Jis yra lankstus ir prisitaiko prie žmogaus pateiktų duomenų, tikslų ir užduočių. Todėl jis sustiprina ne save, o žmogaus pasirinktą kryptį.

Jeigu žmogus mąsto siaurai, technologija tą siaurumą paskleis milijonams. Jeigu žmogus mąsto plačiau, technologija gali padėti skleisti platesnį mąstymą.

Technologija pati savaime neišsprendžia žmogaus problemos. Ji tik padidina tai, kas jau yra žmoguje. Jeigu žmogus neperžengs savo mąstymo ribų, jokia technologija jo neišgelbės. Ji tik leis tą patį mąstymo algoritmą taikyti greičiau, plačiau ir efektyviau.

Technologija negali ištaisyti mąstymo ribotumo. Ji gali tik jį sustiprinti.

Todėl svarbiausias XXI amžiaus klausimas nėra: „Ar dirbtinis intelektas taps protingesnis už žmogų?“

Svarbesnis klausimas yra:

Ar žmogus apskritai atpažins savo mąstymo ribas, ar ir toliau bandys spręsti asmenines ir globalias problemas tuo pačiu mąstymo algoritmu, kuris jas sukūrė?