AR DI TIKRAI PRADĖJO MĄSTYTI?

Pastaruoju metu dirbtinio intelekto progresas pristatomas beveik kas savaitę. DI sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius, atranda naujus algoritmus, prognozuoja baltymų struktūras, generuoja mokslines hipotezes, o kai kurios iš jų vėliau pasitvirtina eksperimentiškai. Tai realūs ir įspūdingi pasiekimai. Tačiau čia labai lengva supainioti du skirtingus dalykus:

NAUJAS ATSAKYMAS dar nereiškia NAUJO MĄSTYMO.

Šachmatų programa gali surasti ėjimą, kurio iki tol nebuvo radęs nė vienas žmogus. Ėjimas naujas. Bet šachmatai — tie patys.

Ta pati lenta, tos pačios figūros, tie patys galimi santykiai tarp jų ir tas pats pergalės kriterijus. Programa atrado naują galimybę jau egzistuojančioje galimybių erdvėje.

Su DI moksliniais atradimais kyla tas pats klausimas. Jeigu žmogus apibrėžė problemą, objektus, galimas operacijas ir kriterijų, pagal kurį nustatomas rezultatas, DI gali rasti sprendimą, kurio žmogus niekada nebuvo radęs.

Tai gali būti tikras atradimas. Tačiau iš to dar neplaukia, kad DI pakeitė pačią MĄSTYMO TECHNOLOGIJĄ.

Jis tiesiog tapo neįtikėtinai geras ieškodamas naujų ėjimų jau esančioje lentoje.

Todėl įdomesnis klausimas prasideda ne ten, kur DI randa žmogui nežinomą atsakymą.

Jis prasideda čia:

AR DI GALI APTIKTI, KAD PATI „LENTA“ YRA JO RIBA?

Ar jis gali ne tik surasti naują atsakymą, bet nustoti projektuoti jau turimus santykių dėsnius į tai, ką analizuoja?

Ar gali susidurti su reiškiniu, kuriam netinka jo turimos kategorijos, ir ne pergrupuoti senas, o suformuoti iš esmės kitą santykių sistemą, kurios žmogus jam iš anksto nedavė?

Šito dabartiniai DI pasiekimai dar neįrodo.

Ir yra dar viena svarbi riba. Šiuo metu vis dar neturime patikimų mokslinių įrodymų, kad dabartinis DI turi subjektyvų sąmoningą patyrimą.

Jis gali kalbėti apie skausmą jo nejausdamas, apie spalvą — jos nematydamas, apie sąmonę — neišgyvendamas. Apie savo mąstymą — neturėdamas vidinio stebėtojo, kuris tą mąstymą patirtų.

Todėl DI progresą verta vertinti labai rimtai, bet ne mažiau rimtai verta klausti: ką mes vadiname mąstymu?

Gebėjimą skaičiuoti, spręsti problemas, kurti hipotezes ir atrasti tai, ko nežino žmogus?

Ar gebėjimą pastebėti PATIES SAVO PROTO RIBAS IR IŠEITI UŽ JO TURIMOS SANTYKIŲ SISTEMOS?

Ir čia klausimas netikėtai atsisuka į mus pačius.

Žmogus taip pat gali sukaupti milžinišką kiekį žinių, perskaityti tūkstančius knygų, sukurti naujausias technologijas ir vis tiek kiekvieną naują reiškinį įsprausti į tas pačias savo proto kategorijas.

Todėl klausimas galiausiai yra ne tik:

AR DI TIKRAI PRADĖJO MĄSTYTI?

Yra ir antras, daug esmingesnis:

AR ŽMOGUJE, SUKŪRUSIAME DI, UŽGIMĖ NAUJAS MĄSTYMAS?

Gal todėl taip bijome DI?

Žmogus baiminasi, kad DI pradės siekti savo interesų kito sąskaita, apeis taisykles, kai jam bus naudinga, kaups resursus, kovos dėl savo tikslų ir šalins kliūtis.

Bet juk visa tai — mums labai gerai pažįstamas paties žmogaus elgesio algoritmas.

Tai gal bijome ne to, kad DI taps nežmoniškas.

BIJOME, KAD JIS TAPS PERNELYG PANAŠUS Į MUS.