KAIP DVIPOLIS PROTAS PAGAMINA PRIEŠĄ

Feisbuko algoritmas pasiūlė Vytauto V. Landsbergio įrašą apie karą Ukrainoje.

Jis man įdomus ne politine pozicija, o tuo, kad jame beveik laboratoriniu tikslumu galima stebėti, kaip veikia dvipolis linijinis protas.

Iš karto pabrėžiu: šis tekstas nėra nei apie Landsbergį, nei apie Žemaitaitį, nei apie Dirkstį, nei apie kurią nors politinę partiją.

Politika čia tik medžiaga mąstymo mechanizmui parodyti.

Pradžioje turime konkretų faktą: karo metu puolami civiliai.

Veiksmas įvertinamas:

„Tai nežmoniška.“

Kol kas vertinamas konkretus veiksmas.

Tačiau netrukus „nežmoniškas veiksmas“ tampa „nežmogumi“.

Čia įvyksta esminis proto žingsnis.

Jau kalbama ne apie tai, ką žmogus padarė, o apie tai, kas žmogus yra.

Toliau kategorija plečiasi:

„nežmoniškas veiksmas“ – „nežmogus“ – „užzombinti nebežmonės“ – „nebežmonių civilizacija“.

Vienam veiksmui priskirta savybė perkeliama žmogui, nuo žmogaus – grupei, nuo grupės – ištisai civilizacijai.

Susiformuoja du aiškūs poliai: žmonės – nebežmonės gėris – blogis tiesa – melas MES – JIE

Tačiau mechanizmas čia nesustoja.

Kai prote jau sukurta PRIEŠO kategorija, į ją galima pradėti dėti vis naujus žmones.

Tekste atsiranda „stručiai“ – tie, kurie, autoriaus požiūriu, nepakankamai aiškiai pasirenka „teisingą“ pusę.

Paskui – „vietinis jų žemaitaitis“.

Karo Ukrainoje sukurtas moralinis laukas jau perkeliamas į Lietuvos vidaus politiką.

Išorinio priešo vaizdinys susiejamas su vietiniu politiniu oponentu.

Galiausiai pasitelkiamas ir šiuo metu viešojoje erdvėje matomas kovotojas Dominykas Dirkstys. Su aprašytais karo įvykiais jis nesusijęs. Tačiau jo žinomumas ir kovotojo įvaizdis panaudojami mobilizuojančiai žinutei sustiprinti: jeigu nori reklamos, eik savanoriu ir ten „parodyk vyriškumą“.

Atsiranda dar viena dvipolė priešprieša:

kovotojas ringe – kovotojas kare reklama – pasiaukojimas netikras vyriškumas – „tikras“ vyriškumas

Potekstė paprasta: sukuriamas „tikro“ vyriškumo kriterijus – jeigu nori parodyti vyriškumą, parodyk jį ne ringe, o kare.

Taigi pradėjome nuo konkretaus karo veiksmo Ukrainoje.

Baigėme Lietuvos politikais, viešais žmonėmis ir net jų vyriškumo vertinimu.

Visa schema:

FAKTAS – VERTINIMAS – ETIKETĖ – TAPATYBĖ – GRUPĖ – PRIEŠAS – ŽMONIŲ RŪŠIAVIMAS – MOBILIZACIJA

Čia svarbu nesupainioti dviejų skirtingų dalykų.

Konstatuoti agresiją, nusikaltimą ir konkretaus žmogaus atsakomybę už konkretų veiksmą nėra dvipolio proto problema.

Faktinius skirtumus matyti būtina.

Problema prasideda tada, kai klausimą:

„Ką šis žmogus padarė?“

pakeičia:

„Kas šis žmogus YRA?“

„Jis padarė nežmonišką veiksmą“ pavirsta į „jis yra nežmogus“.

O tada jau nesunku pereiti prie „jie yra nebežmonių civilizacija“.

Nuo tos akimirkos žmogus vertinamas nebe pagal konkretų veiksmą, o pagal kategoriją, į kurią buvo įdėtas.

O kategorija gali plėstis.

Šiandien – priešas.

Rytoj – nepakankamai garsiai priešą smerkiantis žmogus.

Poryt – politinis oponentas.

Dar vėliau – kiekvienas, kuris nėra pakankamai „mūsų“.

Ir dar kartą: tai nėra Landsbergio, Žemaitaičio, Dirksčio ar kurios nors politinės stovyklos analizė.

Tai dvipolio linijinio proto anatomija.

Pakeiskite pavardes, valstybes, vėliavas ir ideologijas – mechanizmas lieka tas pats.

Propagandai nereikia, kad žmogus suprastų sudėtingą tikrovę. Jai daug patogiau, kai pasaulis sutalpinamas į du polius: MES ir JIE.

Vienoje pusėje – „žmonės“, „tiesa“, „gėris“, „savi“.

Kitoje – „nežmonės“, „melas“, „blogis“, „svetimi“.

Kai žmogus priima šią konstrukciją, naujus faktus jis pats pradeda rūšiuoti pagal jau paruoštą schemą: ar tai patvirtina MUS, ar JUOS?

Ir čia propaganda pasiekia savo tikslą: žmogui atrodo, kad jis savarankiškai vertina tikrovę, nors tikrovę jau rūšiuoja pagal iš anksto pateiktus du polius.

Todėl dvi priešiškos propagandos gali skelbti visiškai priešingas „tiesas“ ir kartu veikti pagal tą patį mąstymo mechanizmą.

Keičiasi priešas.

Keičiasi vėliava.

Keičiasi „teisingoji pusė“.

Nesikeičia mechanizmas: MES ir JIE.