KAIP RELIGIJA TAMPA IDEOLOGIJA?

„Jis neturi bendrininko.“

Koranas, 6:163.

Alachas neturi bendrininkų. Tačiau atsiranda žmogus, kuris tiksliai žino, ko Alachas reikalauja iš kitų. Kaip jie turi gyventi. Kuo tikėti. Ką jiems leidžiama daryti. Ką būtina uždrausti. Kas vertas bausmės.

Paklauskite, iš kur jis tai žino.

Parodys Korano eilutę. Pacituos autoritetą. Paaiškins, ką ta eilutė „iš tikrųjų“ reiškia.

Bet kieno tai aiškinimas? Alacho ar žmogaus?

Pats Koranas kelia nepaprastai tikslų klausimą:

„Ar jie turi bendrininkų, kurie nustatė jiems religijoje tai, ko Alachas neleido?“

Koranas, 42:21, eilutės pradžia.

Ir perspėja:

„Nesakykite melagingai: ‘Tai leidžiama, o tai draudžiama’, išgalvodami melą apie Alachą.“

Koranas, 16:116, eilutės ištrauka.

Dar viena eilutė klausia:

„Ar Alachas jums tai leido, ar jūs išsigalvojate apie Alachą?“

Koranas, 10:59, klausimo dalis.

Štai prieštaravimas. Žmogus skelbia, kad Alachas neturi bendrininkų, bet savo aiškinimą iškelia iki Alacho valios ir pradeda ja reguliuoti kitų gyvenimą.

Kas jis toks? Apsišaukėlis.

Kalbame ne apie kiekvieną, kuris skaito ar aiškina šventraštį. Kalbame apie tą, kuris savo interpretaciją paskelbia neginčijama Absoliuto valia ir reikalauja jai paklusti.

Koranu pradėjome todėl, kad jame ypač aiškiai iškeltas bendrininkų ir savavališkai nustatomų religinių nuostatų klausimas.

Tačiau čia tiriame ne islamą. Tiriame žmogaus proto mechanizmą, galintį pasireikšti bet kurioje religijoje.

Krikščionybės istorijoje Dievo vardu buvo skelbiami kryžiaus žygiai. Inkvizicijos tribunolai persekiojo eretikais laikytus žmones. Juos kalino, tardė, kankino. Už religinius įsitikinimus žmonės buvo baudžiami ir mirtimi.

Visa tai buvo galima pagrįsti tikėjimo gynimu, sielų gelbėjimu, Bažnyčios vienybe ir aukščiausiuoju gėriu.

Bet kieno valia iš tikrųjų buvo vykdoma? Dievo ar žmonių, kurie paskyrė save jo valios aiškintojais?

Krikščioniškos institucijos nebuvo vienodos, o religinių persekiojimų vykdytojai turėjo ir politinių interesų. Tai tik dar aiškiau parodo, kaip religinis autoritetas gali būti naudojamas žmonių valdžiai pateisinti.

Tas pats pavojus kyla ir tradicijose be asmeninio Dievo sąvokos: mokytojo žodžiai, tekstas ar doktrina gali virsti neginčijama taisykle, pagal kurią privalo gyventi visi.

Skiriasi religijos. Mechanizmas tas pats: žmogus savo aiškinimą paskelbia aukštesne tiesa ir pradeda ja reguliuoti kitus.

Žmogus gali visą gyvenimą studijuoti Koraną, Bibliją ar Bhagavadgytą. Gali mokėti senąsias kalbas, cituoti tūkstančius eilučių, išmanyti visas apeigas, tradicijas ir taisykles.

Nė vienas šių gebėjimų savaime neįrodo, kad jis patyrė tai, apie ką kalba.

Joks sukauptų žinių kiekis savaime nepanaikina šios prarajos.

Religinis turinys gali būti tyrinėjimo medžiaga. Tačiau žmogus, kuris žinojimą sutapatina su patyrimu, jau nebetiria savo supratimo ribų.

Iš pradžių jis sako: „Aš taip suprantu.“

Vėliau: „Taip yra.“

Galiausiai: „Todėl ir tu privalai taip gyventi.“

Štai kur žinojimas virsta pretenzija į valdžią.

Dvipolis linijinis protas pasirenka kryptį, nustato atskaitos tašką ir pagal jį pradeda rūšiuoti tikrovę.

Atitinka – teisinga. Neatitinka – klaidinga.

Pritaria – savas. Nepritaria – svetimas.

Paklūsta – geras. Nepaklūsta – blogas.

Tada į darbą įsitraukia intelektas. Jis ieško argumentų, citatų, autoritetų, istorinių pavyzdžių. Sukuria nuoseklią sistemą, kurioje pasirinktas tikslas atrodo savaime teisingas.

Prieštaraujantis faktas tampa klaida, grėsme arba „neteisingai suprastu“ faktu. Jis turi būti pritaikytas prie sistemos, o ne sistema patikrinta faktu.

Žmogus gali persekioti kitą žmogų ir nuoširdžiai tikėti, kad jį gelbsti.

Gali atimti laisvę ir pavadinti tai išlaisvinimu.

Gali bausti už nepaklusnumą ir vadinti tai teisingumo vykdymu.

Gali žudyti ir laikyti savo veiksmus šventa pareiga.

Žiaurumas tampa priemone, kurią esą būtina panaudoti aukščiausiajam gėriui pasiekti.

Tokiam žmogui nebūtina meluoti. Jis gali nuoširdžiai tikėti savo teisumu. Ir kaip tik todėl nebeklausti, ką iš tikrųjų daro.

Paskelbk tikslą absoliučiai geru – ir kiekvieną jo priešininką bus galima paskelbti blogio atstovu.

Kas nustato, kuri interpretacija teisinga? Kas sprendžia, kas paklydo? Kas turi teisę nurodinėti, o kas privalo paklusti?

Todėl ideologija tarnauja savo kūrėjams, aiškintojams ir sergėtojams. Ji suteikia jų sprendimams autoritetą, o jų interesus leidžia pateikti kaip aukštesnę būtinybę.

Jiems nereikia sakyti: „Paklusk man.“

Pakanka pasakyti: „Paklusk Alachui.“

Tačiau kam iš tikrųjų paklūstama – Alachui ar žmogaus supratimui apie Alachą?

Korane randame ir tokią eilutę:

„Jie pasirinko savo religinius mokslininkus ir vienuolius viešpačiais šalia Alacho...“

Koranas, 9:31, eilutės pradžia.

Ši eilutė kalba apie kitų religinių bendruomenių autoritetus. Tačiau pats išaukštinto aiškintojo mechanizmas nepriklauso nuo religijos pavadinimo.

Dar viena Korano vieta:

„Vargas tiems, kurie savo rankomis rašo Raštą, o paskui sako: ‘Tai iš Alacho’...“

Koranas, 2:79, eilutės pradžia.

Čia kalbama apie žmogaus parašyto teksto priskyrimą Alachui. Tačiau žmogui nebūtina sukurti naują šventraštį. Pakanka savo interpretaciją pristatyti kaip paties šventraščio neginčijamą reikšmę.

Juo nebe tyrinėjama. Juo pradedama valdyti.

Du žmonės skirtingai supranta tą patį šventraščio sakinį.

Kol tai jų supratimai, galima kalbėtis, tikrinti argumentus, ieškoti neadekvatumo.

Tačiau vienas paskelbia: „Tai ne mano supratimas. Tai Dievo valia.“

Nuo tos akimirkos kitas žmogus jau nebe kitaminčius. Jis paskelbiamas besipriešinančiu pačiam Dievui.

Tada kitą žmogų galima pavadinti paklydėliu, eretiku, priešu. Nebereikia matyti jo gyvenimo, klausimų ir patirties. Pakanka etiketės.

O kai žmogus paverčiamas kategorija, atsiranda galimybė taikyti jam taisykles, kurios pateisinamos tos kategorijos vardu.

Prievarta jau nebevadinama prievarta. Ji pavadinama pareiga, tvarkos gynimu, sielos gelbėjimu, teisingumo atkūrimu.

Ir vėl – viskas gėrio vardu.

Korane yra ir toks teiginys:

„Religijoje nėra prievartos.“

Koranas, 2:256, eilutės pradžia.

Tai nereiškia, kad pats Koranas neturi religinių ir visuomeninių nuostatų ar kad jo aiškinimai visais klausimais vienodi. Bet eilutė verčia tirti konkretų prieštaravimą: kaip žmogus, išpažįstantis tokią nuostatą, savo prievartą pateisina religija?

Problema ne pavadinime „musulmonas“, „krikščionis“,hinduistas“. Problema prasideda tada, kai asmeninis aiškinimas pateikiamas kaip neginčijama Absoliuto valia, o kitam žmogui paliekamas tik paklusnumas.

Tai nėra vien kryžiaus žygių ar inkvizicijos istorija.

Ir šiandien politikai kalba apie Dievo suteiktą misiją, dievišką pašaukimą ar Dievo palaikomus politinius tikslus.

Vien asmeninio tikėjimo paminėjimas nėra problema. Problema prasideda tada, kai politinė programa pateikiama ne kaip žmogaus pasirinkimas, kurį galima tikrinti ir kritikuoti, bet kaip aukštesnės valios vykdymas.

Politikas pasiūlo savo sprendimą. Kas jam prieštarauja, yra politinis oponentas.

Bet kai politikas savo sprendimą paskelbia Dievo valia, tas pats oponentas gali būti pavaizduotas kaip besipriešinantis Dievui.

Štai kaip religinis autoritetas tampa politiniu įrankiu.

Politinius sprendimus galima tikrinti pagal jų faktus, interesus ir pasekmes. Dieviškojo mandato patikrinti tokiu būdu neįmanoma.

Kas suteikė politikui teisę spręsti, ko Dievas nori iš visos visuomenės? Kas patvirtino jo įgaliojimus?

Religinė pajauta yra intymi. Politika veikia per interesų konfliktus, sprendimus ir valdžią. Tai ne tas pats.

Kai politinis interesas pridengiamas Absoliuto vardu, matome ne religinę pajautą, o ideologijos veikimą.

Vietoje Dievo galima iškelti tautą, valstybę, klasę, pažangą, demokratiją ar žmonijos ateitį.

Atsiras žmonių, kurie tiksliai žinos, kokia visuomenė turi būti. Kas jai trukdo. Ką reikia perauklėti, uždrausti, pašalinti.

Ir vėl intelektas pateiks pagrindimą, kodėl prievarta būtina bendram gėriui.

Skiriasi simboliai. Mechanizmas tas pats.

Žmogaus proto sukurtas modelis paskelbiamas aukščiau už faktus. Tikrovė privalo atitikti modelį. Jeigu neatitinka, kalta tikrovė, o ne modelis.

Todėl ir kova su religine ideologija pati gali tapti ideologija. Vienas nori visus pavesti savo religinei sistemai. Kitas reikalauja sunaikinti religiją kaip blogį.

Vienas teigia. Kitas neigia. Abu gali ginti savo proto sukurtą vaizdinį, nebetirdami faktų.

Visame šiame konflikte jos gali apskritai nebūti.

Yra religiniai tekstai, jų komentatoriai, mokytojai, institucijos, taisyklės, įsakymai ir nesibaigiantys ginčai dėl tiesos.

Tačiau ginčas dėl Absoliuto aprašymo nėra Absoliuto patyrimas.

Žmogus, kuris šios prarajos nemato, gali savo sukauptą žinojimą palaikyti teise spręsti kitų likimus. Tada vietoje tyrinėjimo atsiranda paklusnumo reikalavimas. Vietoje patyrimo – autoritetų sistema. Vietoje tikrovės – intelektualiai pagrįsta ideologija.

Galima skelbti meilę ir persekioti. Skelbti vienybę ir kurti priešus. Ginti tiesą ir drausti klausti. Garbinti Absoliutą ir reikalauti, kad kiti paklustų tavo protui.

Todėl svarbu ne tai, kokį gėrį žmogus deklaruoja, o tai, ką jis daro ir kokias pasekmes sukelia jo veiksmai.

Grįžkime prie pradžios.

„Jis neturi bendrininko.“

Koranas, 6:163.

Tačiau žmogus savo supratimą paskelbia Alacho valia. Savo taisykles – jo įsakymais. Savo vertinimus – jo sprendimais. Savo priešus – jo priešais.

Alachas neturi bendrininkų.

Tai kas įgaliojo apsišaukėlius, kurie patys pasiskyrė jo valios vykdytojais?

O kas įgaliojo tuos, kurie Dievo vardu skelbia savo politines programas ir reikalauja paklusnumo?

Skiriasi vardai ir tradicijos. Mechanizmas tas pats.

Žmogaus protas pasisavina teisę kalbėti Absoliuto vardu. Jo aiškinimas tampa įsakymu. Jo interesai – tariama aukščiausia valia.