Ar priežastingumas yra vienintelė vienybės rūšis?

Ankstesniame įraše kėliau klausimą, ar priežastingumas yra objektyvi pačios tikrovės savybė, ar viena iš formų, kuriomis protas organizuoja tai, kas duota patirčiai. Diskusijoje ne kartą buvo teigiama, kad be priežastingumo nebūtų nei tvarkos, nei moralės, nei visuomenės. Galbūt tai tiesa.

Tačiau kyla kitas klausimas.

Ar priežastingumas yra vienintelė vienybės rūšis?

Protas kuria vienybę tarp to, kas duota patirčiai, per sąvokas, taisykles, įstatymus, priežastis ir pasekmes. Jis kuria santykius ir ryšius tarp objektų, įvykių ir reiškinių. Tačiau žmogaus gyvenime aptinkame ir kitokius reiškinius.

Draugystę. Meilę. Pasitikėjimą. Pasiaukojimą. Sąžinę.

Kartais žmogus rizikuoja ar net paaukoja savo gyvybę dėl visiškai nepažįstamo žmogaus.

Ar toks elgesys kyla iš priežasčių ir pasekmių skaičiavimo?

Ar jis atsiranda todėl, kad žmogus prisimena moralės taisykles?

O gal pasiaukojimo šaltinis nėra priežastis ir pasekmė ta prasme, kuria jas supranta protas?

Juk žmogus gali puikiai išmanyti įstatymus ir kartu neturėti sąžinės. Gali laikytis taisyklių tik todėl, kad bijo bausmės. Gali slapta vogti, imti kyšius ir sakyti: „Nepagautas – ne vagis.“

Tai rodo, kad įstatymų ir moralės normų žinojimas bei sąžinė nėra tas pats.

Todėl kyla klausimas, ar taisyklėmis grindžiama vienybė ir betarpiškos vienybės patirtis nėra dvi skirtingos vienybės rūšys.

Viena atsiranda per taisykles, susitarimus ir proto kuriamus ryšius.

Kita pasireiškia kaip betarpiškas vienybės išgyvenimas čia ir dabar.

Jeigu toks skirtumas egzistuoja, tuomet kyla dar vienas klausimas.

Ar betarpiškos vienybės jausmas būdingas visiems žmonėms vienodai?

O gal būtent čia slypi vienas svarbiausių klausimų apie žmogaus prigimtį?