Ar civilizacijai pakanka vien įstatymų?

Ankstesniuose įrašuose buvo keliamas klausimas, ar priežastingumas yra objektyvi pačios tikrovės savybė, ar viena iš formų, kuriomis protas organizuoja patirtį.

Vėliau buvo klausiama, ar priežastingumas yra vienintelė vienybės rūšis.

Diskusijoje ne kartą buvo teigiama, kad be priežastingumo nebūtų nei tvarkos, nei moralės, nei visuomenės.

Iš dalies su tuo sunku nesutikti.

Visa civilizacija remiasi tam tikru priežastingumo supratimu.

Jeigu nebūtų ryšio tarp veiksmų ir pasekmių, nebūtų nei teisės, nei mokslo, nei valstybės. Nebūtų galima kurti institucijų, planuoti ateities ar palaikyti socialinės tvarkos.

Tačiau tuomet kyla kitas klausimas.

Ar civilizacijai pakanka vien įstatymų?

Juk žmogus gali puikiai išmanyti taisykles ir kartu neturėti sąžinės.

Gali laikytis įstatymo tik todėl, kad bijo bausmės.

Gali nepažeisti taisyklių tol, kol yra stebimas.

Gali naudotis sistema savo naudai ir kartu likti visiškai abejingas kitam žmogui.

Todėl kyla klausimas.

Kas yra pirminis?

Įstatymas ar sąžinė?

O gal taisyklės surašomos vėliau, kai žmogus jau turi tam tikrą nuojautą, kaip dera ir kaip nedera elgtis su kitu žmogumi?

Juk net tobula įstatymų sistema negali atstoti sąžinės.

Ji gali reguliuoti elgesį. Gali nustatyti ribas. Gali bausti.

Tačiau ji negali priversti žmogaus mylėti. Negali priversti rūpintis. Negali priversti pasiaukoti dėl kito žmogaus.

Be to, didžioji dalis žmonių kasdienio gyvenimo apskritai vyksta ne pagal rašytus įstatymus.

Nedaugelis žino teisės kodeksus, o net ir teisininkai neišmano visų įstatymų.

Tačiau žmonės vis tiek vienas kitam dėkoja, atsiprašo, laikosi duoto žodžio, padeda vieni kitiems, rūpinasi artimaisiais ir pasitiki nepažįstamaisiais.

Didelė visuomenės gyvenimo dalis remiasi nerašytomis normomis, kurių neįmanoma iki galo paversti teisės aktais.

Įstatymas negali atstoti sąžinės.

Jis gali apsaugoti žmones nuo svetimos sąžinės stokos, tačiau negali pačios sąžinės sukurti.

Tai ypač aktualu tiems, kurių sprendimai daro įtaką daugelio žmonių gyvenimui.

Juk taisyklės gali nurodyti, ką leidžiama ar draudžiama daryti, tačiau jos pačios neatsako į klausimą, kam pirmiausia turėtų būti skiriamas rūpestis – sau, saviškiams ar visumai.

Viena kuria tvarką per taisykles, institucijas ir priežastinius ryšius. Kita pasireiškia per sąžinę, pasitikėjimą, meilę ir atsakomybę. Ji atsiskleidžia ne tik žmogaus santykyje su kitu žmogumi, bet ir santykyje su visa gyvybe – pačia Gamta, kurios dalis jis pats yra. Viena leidžia žmonėms gyventi kartu. Kita leidžia matyti vienas kitame ne tik sistemos dalyvius, bet ir gyvus žmones, o gamtoje – ne vien išteklius ar resursus, bet ir gyvą visumą, kuriai patys priklausome.

Jeigu išnyktų antroji, civilizacija galėtų išlikti techniškai pažangi ir išoriškai tvarkinga, tačiau kartu prarasti jautrumą kitam žmogui, gyvybei ir visumai, kuriai pati priklauso. Nes įstatymas gali nustatyti, ką žmogus privalo daryti, tačiau neatsako į klausimą, kodėl jam apskritai turėtų rūpėti kitas žmogus, gyvybė ir pasaulis, kuriame jis gyvena.

O gal būtent čia slypi vienas svarbiausių klausimų apie civilizacijos ir žmogaus santykį?