Ar pakanka dviejų vienybės rūšių?

• • •

Ankstesniuose įrašuose buvo kalbama apie dvi skirtingas vienybės rūšis.

Pirmoji pasireiškia betarpiškai. Ji nėra kuriama taisyklėmis, susitarimais ar skaičiavimais. Ji tiesiog yra. Ji pasirodo kaip meilė, sąžinė, pasitikėjimas, draugystė, pasiaukojimas.

Antroji vienybės rūšis kuriama protu. Ji remiasi taisyklėmis, susitarimais, įstatymais, institucijomis, priežastiniais ryšiais ir bendrais interesais. Ji leidžia organizuoti visuomenę, kurti valstybes, ekonomiką, mokslą ir teisę.

Abi reikalingos. Tačiau jos nėra tas pats.

Ir būtent čia prasideda įdomiausia dalis.

Dažnai šios dvi vienybės rūšys yra painiojamos.

Dar daugiau - viena bandoma aiškinti kita.

Tuomet atsiranda paradoksai.

Jeigu draugystę aiškiname nauda, ji virsta verslu.

Jeigu meilę aiškiname susitarimais, ji virsta sandoriu.

Jeigu dosnumą aiškiname atlygiu, jis virsta investicija.

Jeigu rūpestį aiškiname nauda, jis virsta apskaičiavimu.

Jeigu pasiaukojimą aiškiname priežastimi, jis virsta išskaičiavimo strategija.

Vaikas gali apkabinti mamą todėl, kad ją myli. Bet gali apkabinti ir todėl, kad tikisi gauti saldainį. Išoriškai veiksmas tas pats. Tačiau jo pagrindas visiškai skirtingas.

Žmogus gali padėti draugui todėl, kad jam rūpi. Bet gali padėti ir todėl, kad tikisi atsakomosios naudos ateityje. Išoriškai veiksmas tas pats. Tačiau vienu atveju kalbame apie draugystę, kitu - apie sandorį.

Žmogus gali elgtis dorai todėl, kad taip jaučia. Bet gali elgtis dorai ir todėl, kad bijo būti nubaustas. Išoriškai rezultatas gali būti identiškas. Tačiau vienu atveju veikia sąžinė, kitu - baimė.

Būtent todėl svarbu ne tik tai, ką žmogus daro.

Svarbu ir tai, iš kur tas veiksmas kyla.

Nes vos tik atsiranda priežastis, jau kalbame apie kitą vienybės rūšį. Ir tuomet labai lengva supainioti tai, kas kyla iš betarpiškos vienybės jausmo, su tuo, kas kyla iš skaičiavimo, taisyklių ar naudos. Motina puola gelbėti vaiką iš degančio namo. Ji tuo metu nesprendžia moralinės dilemos. Neskaičiuoja tikimybių. Nelygina galimų pasekmių. Neieško teisės aktų.

Veiksmas įvyksta anksčiau už visas priežastis.

Tik po to atsiranda paaiškinimai. Tik po to atsiranda teorijos. Tik po to atsiranda filosofija. Būtent todėl kyla klausimas:

Ar galima betarpišką vienybę aiškinti priežastimis?

Ar tai, kas pasireiškia anksčiau už paaiškinimą, gali būti paaiškinta tuo, kas atsiranda vėliau?

Jeigu meilė turi priežastį, ji tampa priklausoma nuo priežasties. Jeigu laimė turi priežastį, ji tampa priklausoma nuo priežasties. Jeigu pilnatvė turi priežastį, ji tampa priklausoma nuo priežasties. O kas priklauso nuo priežasties, negali būti pastovu. Priežasčiai pasikeitus, tai gali išnykti. Todėl viskas, kas remiasi priežastimi, remiasi tuo, kas laikina. Tačiau čia svarbu nepainioti priežasties su pasireiškimo forma. Objektas gali būti meilės pasireiškimo forma, tačiau nėra jos priežastis. Objektas gali būti meilės kryptis. Tačiau nėra jos šaltinis. Jeigu objektas tampa priežastimi, meilė tampa priklausoma nuo objekto. Tuomet ji trunka tiek, kiek trunka pats santykis, pati forma ar pats objektas.

Tačiau tai, kas kyla iš Vienio, neprasideda nuo objekto ir nesibaigia jam išnykus.

Jeigu meilė turi priežastį, ko verta tokia meilė?

Jeigu meilė atsiranda dėl kažko, ji tampa priklausoma nuo to, dėl ko atsirado.

Tuomet ji trunka ne ilgiau negu pati jos priežastis.

Tačiau ar tai vis dar meilė? O gal tai jau tik santykis su objektu?

Argi ne tas pats galioja ir laimei? Jeigu laimė turi priežastį, ko verta tokia laimė?

Jeigu ji priklauso nuo aplinkybių, ji trunka tiek, kiek trunka pačios aplinkybės.

Tai lyg pilis, pastatyta iš smėlio.

Šiandien ji stovi.

Rytoj jos gali nebūti.

Todėl kyla klausimas:

Ar tai, kas priklauso nuo priežasčių, gali būti žmogaus gyvenimo pamatas?

Todėl ne viskas, ką žmogus patiria, gali būti paaiškinta priežastimis.

Todėl betarpiška vienybė ir priežastinė vienybė nėra tas pats reiškinys.

Jeigu atsiranda priežastis, atsiranda proto pasaulis.

Jeigu priežasties nėra, susiduriame su visai kitu lygmeniu.

Tačiau čia atsiranda dar vienas klausimas.

Jeigu betarpiška vienybė ir proto kuriama vienybė yra skirtingos, kaip apskritai galime jas atskirti?

Juk vos tik pradedame apie jas kalbėti, įsijungia protas.

Vos tik bandome jas suprasti, atsiranda sąvokos, teorijos, paaiškinimai ir interpretacijos.

Todėl kartais atrodo, kad žmonės ginčijasi ne todėl, kad mato skirtingą tikrovę.

Jie ginčijasi todėl, kad kalba apie skirtingas vienybės rūšis.

Vieni kalba apie tai, kas tiesiogiai išgyvenama.

Kiti - apie tai, kaip tai paaiškinama.

Vieni kalba apie sąžinę. Kiti - apie moralės teorijas.

Vieni apie meilę. Kiti - apie santykių modelius.

Vieni apie gyvą vienybę. Kiti - apie vienybės aprašymus.

Tuomet viena vienybės rūšis pradedama aiškinti kita.

Ir būtent tada prasideda painiava.

Man atrodo, kad čia galioja paprasta taisyklė:

Negalima vienos vienybės rūšies aiškinti kita.

Betarpiškos vienybės negalima paaiškinti priežastimis.

Lygiai taip pat priežastinės vienybės negalima pakeisti vien jausmu.

Įstatymas negali tapti sąžine. Tačiau ir sąžinė nepakeičia įstatymo. Tai skirtingi dalykai. Skirtingi pasauliai.

Todėl kol kas sustosiu čia.

Nes dauguma ginčų prasideda dar ne ten, kur žmonės nesutaria dėl atsakymų.

Jie prasideda ten, kur žmonės dar neatskiria pačių klausimų.

Ir galbūt todėl ši diskusija nėra baigta.

Nes kuo daugiau apie tai mąstau, tuo aiškiau matau, kad dviejų vienybės rūšių nepakanka.

Pirmiausia verta aiškiai pamatyti skirtumą tarp to, kas išgyvenama betarpiškai, ir to, kas kuriama proto.

Tik tada tampa įmanoma kalbėti apie trečiąją vienybės rūšį.

Tačiau kol kas apie ją nesiplėsiu.

Nes kol betarpiška vienybė ir proto kuriama vienybė dar nėra aiškiai atskirtos, trečioji lieka tiesiog nematoma.