TIK EGOISTAS GALI ŽINOTI, KAD JIS ALTRUISTAS.

Mus moko: egoistas galvoja apie save, altruistas — apie kitą. Atrodo, viskas aišku:

1. EGOIZMAS: AŠ > KITAS 2. ALTRUIZMAS: AŠ < KITAS

Pasikeitė ženklas, bet „AŠ“ liko. Paprastas pavyzdys: žmogus turi 100 eurų ir sutinka kitą, kuriam reikia pinigų. Savo galvoje jis akimirksniu pasidalija į du „AŠ“:

— Mano pinigai. Man pačiam reikia. — Atiduok. Jam reikia labiau. — Bet tada man neliks! — Egoiste! — O tu nori mane palikti be pinigų?

Vienas gina save, kitas reikalauja aukotis dėl kito. Vienas kitą teisia, o žmogus visa tai laiko didžiu „moraliniu pasirinkimu“. Tada protas randa kompromisą: „Gerai, visų 100 neatiduodam — duodam 20.“ Abu „AŠ“ paspaudžia rankas. Karas nesibaigė — pasirašytos tik paliaubos. Altruizmas ir egoizmas susitarė dėl koalicijos: 80 % mandatų egoizmui, 20 % — altruizmui. Vyriausybė suformuota!

Bet kas iš tikrųjų pasikeitė? Egoizmas niekur nedingo, o altruizmas — ar jis apskritai atsirado? Gal čia tėra dviejų savęs vaizdinių konfliktas: „AŠ, kuris noriu turėti“ ir „AŠ, kuris noriu atrodyti geras“. Vienam reikia pinigų, kitam — gero žmogaus įvaizdžio. Vienas gauna 80 eurų, kitas — moralinį pasitenkinimą, kad 20 atidavė. Abu patenkinti, svarbiausia — nė vienas kito neužpjovė.

Bet palaukite… o kur šiose dviejų „AŠ“ derybose yra pats KITAS žmogus? Gal jam reikia 20 eurų, gal 80, o gal visų 100? O gal jam apskritai nereikia pinigų? Tačiau abu „AŠ“ apie tai net neklausė — jie derėjosi tarpusavyje. Vienas skaičiavo, kiek pasilikti sau, kitas — kiek reikia atiduoti, kad galėtų laikyti save geru.

KITAS ŽMOGUS JŲ SKAIČIAVIMUOSE YRA NE ATSKAITOS TAŠKAS, O KINTAMASIS.

Štai čia ir atsiveria altruizmo spąstai: žmogus mano, kad pasirinko kitą, nors iš tikrųjų pasirinko tik kitą savo paties „AŠ“. O realus žmogus priešais lieka tik priemone, per kurią šie du „AŠ“ sprendžia vidinį konfliktą.

Jeigu turi ne 100 eurų, o 100 milijonų, uždavinys tampa dar paprastesnis: pasilieki 99 milijonus, vieną paaukoji. Materialusis „AŠ“ išsaugojo turtą, moralinis „AŠ“ gavo filantropo vardą. Abu išėjo į pliusą.

Šis mechanizmas veikia ir institucijų lygmeniu. Bažnyčia čia labai iliustratyvus pavyzdys: per šimtmečius sukauptas milžiniškas nekilnojamasis ir finansinis turtas, kartu labdarą laikant viena svarbiausių krikščioniškų pareigų. Viena ranka turtas kaupiamas, kita — dalijama labdara.

Ir vėl kyla paprastas klausimas: jeigu didžiulis turtas lieka MAN, o jo dalį atiduodu KITAM — ar išėjau iš egoizmo? O gal abu poliai tiesiog išmoko puikiai sugyventi? Vienas kaupia, kitas dalija — koalicija sėkmingai veikia šimtmečius.

Bet čia lengva pakliūti į dar vienus spąstus. Gal tada reikia atiduoti ne 20 %, o 80 %?

Puiku, tiesiog sukeiskime koalicijos mandatų skaičių: 20 % MAN, 80 % KITAM. Ar atsirado nauja kokybė? Ne. Pasikeitė tik proporcija, o schema liko ta pati. O gal tikras altruistas turi atiduoti visus 100 %? Pabandykime: atidavei pinigus tam, kuriam jų reikia, kitam — striukę, trečiam — batus. Sveikiname, tapai tobulu altruistu — tik dabar pagalbos reikia jau tau pačiam.

Ir net čia nėra garantijos, kad išėjai iš „AŠ“. Nes galima atiduoti viską ir toliau sėkmingai maitinti savo vaizdinį: „AŠ esu tas, kuris viską atidavė.“ Pasikeitė ne „AŠ“, pasikeitė tik jo kostiumas: vienas apsivelka egoisto, kitas — altruisto drabužį.

• padėk kitam, bet nepamiršk savęs; • duok, bet turėk ribas; • būk altruistas, bet neleisk savęs išnaudoti.

Kad absoliutus altruizmas nesunaikintų žmogaus, jį tenka apriboti savisauga. Vienas polius pradeda reguliuoti kitą.

Tačiau kompromisas tarp dviejų priešybių dar nėra nauja kokybė — tai tik patogesnis būdas gyventi tarp jų.

Egoistinis „AŠ“ klausia: „Kiek pasilikti MAN?“

Altruistinis „AŠ“: „Kiek turiu atiduoti, kad būčiau GERAS?“

Kompromisas: „TIEK % MAN, TIEK % KITAM.“

Visais atvejais atskaitos taškas lieka tas pats — AŠ.

Ir tada klausimas tampa daug nepatogesnis: ar altruizmas iš tikrųjų yra orientacija į KITĄ, jeigu jo matavimo vienetas vis dar esu AŠ? Gal išėjimas iš egoizmo nėra jo priešingybė — altruizmas? Pabėgęs iš vieno poliaus į kitą žmogus sistemos nepakeitė: vienas „AŠ“ renkasi savo naudą, kitas — savo gerumą. Abu renkasi save. O KITAS žmogus į šias derybas apskritai nebuvo pakviestas.

Todėl trečioji galimybė nėra procentų skaičiavimas: 50 % egoizmo ir 50, 51, 52 ar 53 % altruizmo. Ir ne 20 % bei 80 %. Ir net ne 0 % bei 100 %. Problema apskritai slypi ne procentuose. Tai ne kompromisas ir ne geresnės derybos tarp dviejų „AŠ“.

Tai kita santykio kokybė, kurioje žmogus nustoja kiekvieną situaciją matuoti savimi („Kiek MAN pasilikti? Kiek MAN atiduoti? Ar AŠ pakankamai geras? Ar AŠ savęs nenuskriausiu?“) ir pagaliau pamato ne savo moralinį atvaizdą veidrodyje, o KITĄ žmogų ir pačią situaciją.

Kas iš tikrųjų vyksta? Ko šiam žmogui reikia? Ką šioje situacijoje adekvatu padaryti?

• Kartais adekvatu duoti. • Kartais — priimti. • Kartais — pasakyti „ne“. • Kartais — atiduoti paskutinį.

Ne todėl, kad pasirinkai egoizmo ar altruizmo pusę, o todėl, kad taip susiklostė gyvenimas ir būtent to reikalauja konkreti situacija.

Tikras altruistas nežino, kad jis altruistas. Jis nežino ir to, kad padarė „gerą darbą“.

Nes vos atsiranda mintis: „AŠ pasielgiau altruistiškai.“ „AŠ padariau gerą darbą.“ „AŠ paaukojau.“

— jau atsirado „AŠ“, kuris stebi save, vertina savo poelgį ir suteikia sau altruisto vardą.

Žmogus, kuriam altruizmas yra jo paties kokybė, nieko sau nepriskiria. Jis konkrečioje situacijoje tiesiog pasielgia taip, kaip kyla iš jo kokybės. Jam nereikia prieš tai nuspręsti būti altruistu, o paskui įvertinti, ar pasielgė altruistiškai.

KOL ŽINAI, KAD DARAI GERĄ DARBĄ, DAR YRA TAS, KURIS NORI BŪTI GERAS.

Gėlė nežino, kad ji kvepia. Saulė nežino, kad ji šviečia. Altruistas nežino, kad jis altruistas.

Gal harmonija prasideda tada, kai žmogui nebereikia dalytis į du „AŠ“ — ir nebelieka poreikio skaičiuoti, kiek MAN, o kiek KITAM.

LIEKA ŽMONĖS IR KONKRETI GYVENIMO SITUACIJA.