LOKA KODAS — IŠSAMUS VERDIKTAS

Daugiapoliarumo schemos pagrįstumo analizė

Sauliau Židoni, kreipiuosi į Jus ne tik kaip į viešai savo teorines schemas pristatantį autorių, bet ir kaip į asmenį, kuris savo viešame profilyje nurodo esantis Tarptautinės Lietuvos mokslininkų ir inteligentų asociacijos „Kūryba“ viceprezidentas.

Būtent todėl šiame tekste keliami ne asmeniniai, o metodologiniai klausimai. Kai viešai vartojamos „poliaus“, „poliarizacijos“, „daugiapoliarumo“ ir „paradigminio daugiapoliarumo“ sąvokos bei remiamasi mokslu, matematika ir Lenskio-Kočnevo daugiapoliarumo teorija, pagrįstai galima tikėtis, kad bus parodytas konkretus kriterijus, pagal kurį pateiktos schemos dalys vadinamos poliais.

Todėl šis verdiktas nėra asmens vertinimas. Tai viešai pateiktos daugiapoliarumo schemos ir jos pagrindimo analizė.

Problema ne ta, kad aklieji nemato viso dramblio.

Problema prasideda tada, kai žmogus, perskaitęs dramblio aprašymą, ima manyti, kad dėl to jau mato patį dramblį – ir iš šios pozicijos pradeda vertinti kitų gebėjimą jį matyti.

Būtent tokį mechanizmą ši diskusija ir pademonstravo.

Klausimas nuo pat pradžių buvo elementarus:

Jeigu savo schemose vartojate „polių“, „poliarizacijos“, „daugiapoliarumo“ ir „paradigminio daugiapoliarumo“ sąvokas – kas konkrečiai jūsų schemose yra poliai ir koks santykis, dėsnis, operacija ar kriterijus juos tokiais padaro?

Ne kiek jų nupiešta.

Ne kaip skirtingai jos aprašytos.

Ne kokioje koordinatinės sistemos vietoje jos padėtos.

Ne kas apie daugiapoliarumą parašė knygą.

Ne kiek metų autorius tai studijavo.

O kas konkrečiai jas padaro poliais?

Šis klausimas buvo užduotas ne vieną kartą ir ne viena forma.

Kas sritį paverčia poliumi?

Buvo atsakyta – „sisteminė vienybė“, „sisteminis išbaigtumas“, „asimetriškumas“. Tačiau skirtingos sistemos dalys gali sudaryti vienybę, būti asimetriškos ir sudaryti išbaigtą klasifikaciją, nuo to netapdamos poliais.

Kada koordinatinė kryptis tampa autonomišku poliumi?

Atsakyme atsirado x, y, z ašys, ispanų autoriai, mokslinės disertacijos, pasiūlymas pačiam susirasti darbus arba „užsirašyti į konsultacijas“.

Tačiau koordinatinių ašių skaičiaus didinimas savaime neparodo daugiapoliarumo. x, y ir z yra koordinatinės kryptys tol, kol neparodyta, kokia struktūra ar santykis jas padaro tuo, kas čia vadinama poliais.

Kai LOKA KODAS tai nurodė, atsakymas jau buvo perkeltas į „dabartinį publikos lygį“. Klausimas liko neatsakytas.

Po to prie tos pačios schemos klausimas vėl buvo praktiškai tas pats: kodėl mokslas, menas, religija ir psichofizinės praktikos yra poliai, o ne tiesiog keturios skirtingos pažinimo ar kultūros sritys?

Ir vėl vietoje kriterijaus atsirado pasirengimo klausimas: ar pašnekovas išstudijavo daugiapoliarumo pagrindus „deramu diskusijoms lygiu“.

Dar vėliau atsirado Lenskio ir Kočnevo „Daugiapoliarumo pagrindai“, studijos, konferencijos, daugiapolių nagrinėjimo patirtis. O klausiančiojo pusėje – „nepasirengimas“, „nemokšiškumas“, „intelekto nebranda“ ir net „piktybinis nebesitobulinimas“.

Tačiau nė viena studija, konferencija, knyga ar pašnekovo intelekto diagnozė neatsako į klausimą:

KAS SCHEMOJE YRA POLIUS?

Dar įdomiau pasidarė tada, kai spaudžiant klausimą iki konkretaus atsakymo galiausiai buvo parašyta: „jos ir nėra poliais, o yra klasifikacijos dalys.“

Štai čia teorinis rūkas trumpam išsisklaidė.

Jeigu mokslas, menas, religija ir psichofizinės praktikos yra klasifikacijos dalys, jų skaičius savaime nepaverčia jų daugiapolės sistemos poliais.

Keturi langeliai nėra keturi poliai vien todėl, kad juos taip pavadinome.

Keturios kategorijos nėra daugiapoliarumas vien todėl, kad aplink jas nupiešėme apskritimus.

O dvi sukryžiuotos dvipolės ašys netampa daugiapole sistema vien todėl, kad jų sankirta sukuria keturis kvadrantus.

Po to atsirado dar viena poliaus reikšmė – jau ne Lenskio-Kočnevo daugiapoliarumo, bet „tradicinė akademinio mokslo ir matematikos polių samprata“.

Tačiau ir tai nėra apibrėžimas. Tai tik dar viena nuoroda į autoritetinę sritį.

Todėl buvo užduotas paskutinis kontrolinis klausimas: koks konkretus tos „akademinės ir matematinės poliaus sampratos“ kriterijus leidžia mokslą, meną, religiją ir psichofizines praktikas vadinti poliais?

Ne kur apie tai pasiskaityti. Ne kas apie tai rašė. Ne kiek metų tai studijavo schemos autorius. Ne ar klausėjas pakankamai išsilavinęs.

Koks požymis arba santykis šias keturias kategorijas padaro poliais?

Paskutinis kontrolinis klausimas liko be atsakymo.

Schema pavadinama daugiapole – jos dalys pavadinamos poliais – paprašoma apibrėžti, kas jas daro poliais – pateikiamos jų savybės – parodoma, kad savybės dar neapibrėžia poliškumo – pateikiamos koordinatinės ašys – parodoma, kad ašys dar nėra daugiapoliarumas – pateikiamos disertacijos ir autoriai – vėl prašoma kriterijaus – pateikiami Lenskis ir Kočnevas – paprašoma parodyti teorijos realizaciją konkrečioje schemoje – pradedamas vertinti klausiančiojo pasirengimas – galiausiai pripažįstama, kad nagrinėjamos kategorijos daugiapoliarumo prasme apskritai „nėra poliais“ – jos pavadinamos poliais jau kita prasme – paprašoma apibrėžti tą kitą prasmę – vėl pateikiama nuoroda į „akademinį mokslą ir matematiką“.

Ratas užsidarė.

Ir būtent šiame rate esi užstrigęs. Ne daugiapoliarumo teorijoje, o santykyje su ja: teoriją, kuri turėtų būti priemonė tikrovei ir savo schemoms tikrinti, pavertęs atskaitos tašku, pagal kurį tikrini pačią tikrovę ir kitų žmonių „pasirengimą“.

Todėl kiekvienas bandymas patikrinti tavo schemą grąžinamas atgal į tą pačią teoriją, o kiekvienas reikalavimas parodyti konkretų jos realizavimą galiausiai paverčiamas klausimu apie tikrinančiojo kompetenciją.

Galiausiai pats reikalavimas apibrėžti poliaus kriterijų buvo pavadintas „žodinėmis atakomis“.

Tačiau klausimas „kas jūsų daugiapolėje schemoje yra polius ir kas jį padaro poliumi?“ nėra ataka prieš žmogų. Tai fundamentalus klausimas pačiai daugiapoliškumo pretenzijai.

Kai modelio pamatinės sąvokos apibrėžimo reikalavimas pradedamas suvokti kaip ataka, užsidarymas tampa dar ryškesnis: tikrinamas jau nebe modelis – problema paskelbiamas pats jo tikrinimas.

Tai ir yra užstrigimas: sistema nebeleidžia patikrinti pačios savęs, nes kiekvieną jos patikrinimą interpretuoja savo pačios priemonėmis.

Tai ne schemos pagrindimas. Tai nuolatinis pagrindimo atidėjimas, kiekvieną kartą perkeliant atsakymą vienu teoriniu aukštu aukščiau.

Kai reikia pagrįsti schemą – nurodoma teorija.

Kai reikia parodyti teoriją schemoje – nurodomos studijos.

Kai reikia parodyti konkretų santykį – nurodomas pašnekovo pasirengimas.

Kai paaiškėja, kad objektai nėra poliai viena prasme – pasirenkama kita „poliaus“ prasmė.

Kai paprašoma ją apibrėžti – vėl nurodoma į teorinę sritį.

Tai ir yra uždara argumentavimo sistema. Teorija tampa atskaitos tašku. Jos terminais aprašoma schema. Tos pačios teorijos autoritetu schema ginama. O kai prašoma parodyti, ar schema iš tikrųjų realizuoja deklaruojamą teoriją, tikrinama jau ne schema, o klausiančiojo kompetencija.

Čia ir yra esminė metodologinė klaida: teorijos žinojimas buvo sutapatintas su teorijos realizavimu.

Bet žinoti daugiapoliarumo teoriją dar nereiškia sukurti daugiapolę schemą. Lygiai kaip žinoti muzikos teoriją dar nereiškia sukurti muziką. Žinoti geometriją nereiškia, kad kiekvienas nupieštas apskritimas yra geometrinis įrodymas. Ir perskaityti dramblio anatomijos vadovėlį nereiškia matyti dramblį.

Aprašymas nėra dramblys.

Perskaitęs dramblio aprašymą dar nematai dramblio. O kai tai, ką matai, pradedi tikrinti pagal tai, ką perskaitei, užuot tikrinęs, ar tai, ką perskaitei, atitinka tai, ką matai, teorija nustoja būti tikrovės pažinimo priemone. Ji tampa tikrovės pakaitalu.

Todėl dramblio alegorija šioje diskusijoje apsisuko prieš jos autorių. Problema pasirodė esanti ne aklieji, kurie nemato viso dramblio. Problema tas, kuris išmoko dramblio aprašymą, palaikė tai dramblio matymu ir „nepasirengusiais“ paskelbė tuos, kurie visą laiką prašė vieno: nustoti rodyti dramblio aprašymą ir parodyti patį dramblį.

Kol polius apibrėžiančio kriterijaus nėra, schemoje turime ne parodytą daugiapolę struktūrą, o tik jos autoriaus deklaruojamą pretenziją į daugiapoliškumą.

LOKA KODAS

Po šio verdikto diskusija pateikė dar vieną labai aiškią nagrinėjamos problemos iliustraciją.

Paprašytas apibrėžti, kas yra polius, Saulius Židonis pirmiausia pateikė geopolitikoje vartojamą apibrėžimą: polius – tai „išsiskiriantis iš aplinkos galios ar poveikio faktorius, tam tikras maksimumas“, kuris reikšmingai veikia aplinką.

Vėliau šis apibrėžimas buvo dar labiau apibendrintas: „tradiciniu mokslo-techniniu suvokimu, poliumi ką-nors padaro jo galios ir poveikio savybės. T. y. išsiskiriantis ir paveikus.“

Taigi pagaliau turime konkretų siūlomą kriterijų. Tačiau būtent čia problema tampa dar aiškesnė.

Jeigu poliumi objektą padaro vien tai, kad jis yra „išsiskiriantis ir paveikus“, toks kriterijus tampa pernelyg platus, kad galėtų atskirti polių nuo tiesiog stipriai aplinką veikiančio objekto ar veiksnio.

Įmonės vadovas išsiskiria savo galia ir reikšmingai veikia darbuotojų aplinką. Vilkas miške išsiskiria iš dalies aplinkos ir daro jai poveikį. Didelė korporacija, politinis lyderis, mokytojas klasėje ar dominuojantis šeimos narys taip pat gali būti „išsiskiriantys ir paveikūs“.

Jeigu vien to pakanka poliaus statusui, sąvoka nebeapibrėžia specifinės struktūrinės savybės. Ji praktiškai tampa bendru stipraus poveikio centro pavadinimu.

Tačiau diskusija prasidėjo ne nuo klausimo, ar mokslas, menas, religija, psichofizinės praktikos, gyvybė, ryšiai, tvarka ir prasmė gali daryti poveikį. Klausimas buvo kitas: kas konkrečiai jas padaro poliais deklaruojamoje daugiapoliarumo schemoje?

Todėl perėjimas nuo Lenskio-Kočnevo daugiapoliarumo prie geopolitinio, o vėliau prie bendro „mokslo-techninio“ poliaus supratimo problemos neišsprendžia. Priešingai – kiekvieną kartą, kai vienos „poliaus“ reikšmės nepakanka schemai pagrįsti, atsiranda kita.

Taip daugiapoliarumo sąvoka palaipsniui išplaunama: „poliumi“ galima pavadinti vis daugiau tarpusavyje visiškai skirtingų objektų, jeigu tik pasirenkama pakankamai plati šio žodžio reikšmė.

Ir čia atsiranda esminis paradoksas.

Remiamasi Lenskio-Kočnevo daugiapoliarumo teorija, tačiau savo schemose vartojamo „poliaus“ kriterijaus galiausiai ieškoma jau ne tos teorijos santykių sistemoje, o geopolitikoje ir bendrame „mokslo-techniniame“ žodžio vartojime.

Tai neparodo Lenskio daugiapoliarumo realizacijos schemoje. Tai pakeičia pačią „poliaus“ reikšmę.

O kai buvo paprašyta parodyti, kaip ir šis kriterijus konkrečiai realizuojamas schemoje, diskusija vėl perėjo prie klausiančiojo išprusimo, brandos ir suvokimo vertinimo.

Taigi pirminė verdikto išvada nebuvo paneigta. Priešingai – diskusijos tęsinys ją papildė dar vienu pavyzdžiu: kai nepavyksta parodyti deklaruojamos teorijos realizacijos konkrečioje schemoje, keičiama „poliaus“ reikšmė, o kai tikrinama ir naujoji reikšmė, dėmesys galiausiai perkeliamas nuo schemos prie tikrinančiojo.

Diskusija užsidarė dar vienu paradoksu.

Saulius Židonis nustatė, kad mano paradigminio daugiapoliarumo supratimas yra „nepilnas“.

Tačiau žmogus, kuris per visą diskusiją nesugebėjo aiškiai parodyti net kriterijaus, kas jo paties schemose kategoriją paverčia poliumi, jau nustatinėja kito žmogaus supratimo pilnumą.

Todėl lieka paskutinis klausimas:

Pagal kokį kriterijų nustatei, kad mano supratimas nepilnas, ir kaip tuo pačiu kriterijumi patikrinai savo paties supratimo pilnumą?

Kol šito nėra, tai ne mano supratimo analizė.

Tai savo supratimo paskelbimas matu, kuriuo matuojami kiti.

LOKA KODAS