KAI ŠVENTRAŠTYJE ATSIRANDA HIERARCHIJA

Kur dvipolis, linijinis ir hierarchinis protas, ten net šventraštyje atsiranda viršus ir apačia.

Net iš tokių sanskrito žodžių kaip bhagavān ir puruṣa pagaminama „Aukščiausioji Dievo Asmenybė“, o iš santykio – jai pavaldžios būtybės, valdovo ir tarno hierarchija.

Vakaruose tas pats protas net Kristaus mokyme sugeba pastatyti hierarchinę piramidę.

Problema ne šventraščiuose. Problema – prote, kuris šventraščiuose gali atpažinti tik tai, kas atitinka jo paties savybes.

Ir žmogaus kvailumas tuo nesibaigia.

Dabar žmogus dar pasisodina DI į autoriteto ir šventraščių eksperto vietą. DI jam aiškina šventraščius, sanskritą, Krišną, Budą, pabudimą ir net tai, kas yra sąmonė – nors pats neturi jokio tiesioginio sąmoningo patyrimo, apie kurį galėtų liudyti.

Bet DI čia tik naujausias autoritetas.

Prieš jį buvo guru, ācāryos, profesoriai, universitetai ir diplomai.

Net Oksfordo diplomas nepaverčia interpretacijos faktu.

Galima metų metus studijuoti šventraščius, sanskritą ir konkrečias sąvokas, dėstyti jas universitete ir vis tiek jose matyti tik tai, ką leidžia matyti tavo paties proto savybės.

Ne DI čia problema.

Problema žmoguje, kuris savo paties matymą atiduoda autoritetui – guru, profesoriui, tradicijai ar DI – ir paskui autoriteto pateiktą interpretaciją priima kaip žinojimą apie tai, ko pats tiesiogiai netyrė ir nepatyrė.

Autoritetas pasikeičia.

Proto principas – tas pats.