AR ĮMANOMA IŠVALYTI JUSLES NUO PROTO?

Šį tekstą parašyti paskatino vienas klausimas, kurį perskaičiau po savo Tripolis įrašu: „Kaip išvalyti jusles nuo proto?“

Įdomu tai, kad šis klausimas nėra naujas. Jis buvo keliamas jau viename seniausių Indijos išminties tekstų – Čhandogja Upanišadoje, parašytoje maždaug prieš 2700 metų.

Joje pasakojama:

Kartą dievai ir asurai susikovė.

Asurai puolė Kalbą ir ją užteršė. Todėl žmogus dabar kalba: tiesą – melą. Asurai puolė Uoslę ir ją užteršė. Todėl žmogus dabar užuodžia: kvepia – smirda. Asurai puolė Regėjimą ir jį užteršė. Todėl žmogus dabar mato: gražu – negražu. Asurai puolė Klausą ir ją užteršė. Todėl žmogus dabar girdi: verta – neverta. Asurai puolė Protą ir jį užteršė. Todėl žmogus dabar mąsto: teisinga – klaidinga, gera – bloga.

Galiausiai asurai puolė Praną – gyvybės alsavimą, gyvybingumo šaltinį. Tačiau vos tik jie mėgino ją užteršti, patys sudužo tarsi molio grumstas, atsitrenkęs į uolą. Pranos jie užteršti negalėjo.

Šios Upanišados esmė nėra pasakojimas apie istorinius dievus ar demonus. Tai pasakojimas apie žmogaus sąmonę.

Asurai simbolizuoja tai, kas užteršia žmogaus suvokimą. Žmogus žiūri akimis, klauso ausimis ir užuodžia nosimi, tačiau mato, girdi ir užuodžia jau per savo dvipolio proto sukurtus apibrėžimus. Juslės tampa nebe tiesioginio patyrimo, o proto projekcijų ir interpretacijų įkaitėmis.

Tačiau Upanišada teigia, kad pati žmogaus gyvybės esmė – Prana – lieka neužteršta.

Todėl išsilaisvinimas pasiekiamas ne kaupiant vis daugiau žinių, o sugrįžtant prie to, kas žmoguje nuo pat pradžių buvo tyra ir nepaliesta.

Vėlesniuose Čhandogja Upanišados skyriuose ši tikrovė atskleidžiama kaip Atmanas, kuris savo esme yra tapatus Brahmanui: „Tat tvam asi“ („Tu esi Tai“).

Tad mano supratimu, Kęstučio klausimas „Kaip išvalyti jusles nuo proto?“ iš esmės yra tas pats klausimas, kuris įvairiose dvasinėse tradicijose skamba skirtingais žodžiais:

Kaip pasiekti Nirvaną? Kaip įeiti į Dangaus Karalystę? Kaip pažinti Atmaną? Kaip susivienyti su Brahmanu? Kaip sugrįžti į Dao?

Terminai skirtingi. Tačiau klausimas esmėje tas pats.

Žvelgiant iš Tripolio modelio perspektyvos, visų didžiųjų dvasinių tradicijų centre yra tas pats tikslas: kaip peržengti savo vystymosi ribą pasiekusį dvipolį linijinį protą. Būtent iš jo kyla baimės, įtampa, nerimas, mechaninės rutinos jausmas, nuolatinis lyginimasis su kitais, pavydas, vienišumas, savęs ir kitų prievartavimas, gyvenimo skonio praradimas, gyvybingumo stoka, nepasitenkinimas ir kančia.

Advaita Vedanta sako: Advaita reiškia „ne du“. Galutinėje tikrovėje nėra atskiro „aš“ ir pasaulio.

Bhagavadgyta kviečia pabusti į Krišnos sąmonę – pažinti savo tikrąją dieviškąją prigimtį ir veikti neprisirišant prie savo veiksmų vaisių. Jogas mato save visose būtybėse ir visas būtybes savyje.

Budizmas siūlo Kilnųjį Aštuongubą kelią, vedantį į Nirvaną – prisirišimų ir kančios pabaigą.

Daoizmas kviečia grįžti į Dao. Dao De Jing sakoma: „Kai visi po dangumi atpažįsta grožį kaip grožį, atsiranda bjaurumas. Kai visi atpažįsta gėrį kaip gėrį, atsiranda blogis.“ Todėl Laozi kalba apie U-vei (neprievartinį veikimą).

Jėzus kalba apie meilę priešams ir Dangaus Karalystę: „Jei neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“

Ir čia matosi įdomi paralelė: Biblijoje žmogus išvaromas iš Rojaus po to, kai valgo nuo Gėrio ir Blogio pažinimo medžio. Čhandogja Upanišadoje žmogaus suvokimas tapo užterštas ir jis pradėjo gyventi priešybėmis: tiesa – melas, gražu – negražu, verta – neverta.

Ar tai nėra dvi skirtingomis kalbomis papasakotos istorijos apie tą pačią žmogaus problemą?

Aš neteigiu, kad šios kelios paminėtos tradicijos yra tapačios. Jų metafizika, terminai ir praktikos skiriasi. Tačiau akivaizdu tai, kad visos jos vienaip ar kitaip ieško atsakymo į tą patį klausimą:

Kaip žmogui sugrįžti iš atskirties į vienį? Iš dviejų – į tai, kur nebelieka priešybių kovos.

Skirtingose tradicijose tai vadinama Nirvana, Dao, Brahmanu, Dangaus Karalyste ar Absoliutu. Skirtingi žodžiai. Tas pats žmogus. Tas pats klausimas.