Du pasauliai. Ir trečias

Nepaneigiamas faktas. Čia ir dabar egzistuoja du priešingi ir vienas kitą išjungiantys pasauliai. Vienas - mintyse. Kitas - prieš akis. Kai būni viename iš jų, kitas atsitraukia. Susifokusuoji į mintį - beveik nebematai to, kas prieš akis. Išsifokusuoji - matai aplinką vienu aprėpimu, ir bent trumpam nutyla mintys.

Tačiau ilgainiui šie du pasauliai taip susisluoksniuoja vienas ant kito, kad žmogus nustoja juos skirti. Žiūri akimis, bet nebejaučia to, ką mato. Vietoj tikrovės mato savo mintis apie tikrovę.

Mato medį. Mato upę. Mato dangų. Mato tūkstančius fragmentų.

O paskui sako: „Matau Gamtą.“

Bet ar tikrai?

Ar jauti medį? Ar matai žodį „medis“? Ar jauti upę? Ar matai žodį „upė“? Ar jauti Gamtą? Ar matai savo mintį apie Gamtą?

Simbolis nėra tai, ką simbolizuoja. Žodis „medis“ nėra medis. Žodis „upė“ nėra upė. Žodis „Gamta“ nėra Gamta. Žemėlapis nėra teritorija.

Todėl galima visą gyvenimą praleisti tarp pavadinimų ir nebejausti to, ką jie reiškia.

Būdamas miške žmogus sako: „Esu Gamtoje.“

Bet ar tikrai?

Medis yra Gamtos dalis. Upė yra Gamtos dalis. Žolė yra Gamtos dalis. Žemė yra Gamtos dalis.

Tačiau dalis nėra Visuma. Visuma niekada netelpa į fragmentą.

Bet yra ne tik juslių ir proto pasaulis.

Yra trečias.

Ne mintyse. Ne regoje. Ne klausoje. Ne uoslėje. Ne skonyje. Ne lytėjime. ...