O KAS TADA YRA REINKARNACIJA?

Vos išgirdęs žodį „reinkarnacija“, dvipolis linijinis protas jau viską suprato: Praeitas gyvenimas — dabartinis gyvenimas — būsimas gyvenimas. Gimiau — gyvenau — miriau — persikūnijau — vėl gimiau. Ir, žinoma, tobulėju.

Kažkodėl niekas neprisimena: „Praeitame gyvenime buvau tarakonas“ arba „Buvau visiškai nežymus žmogus, apie kurį niekas nežinojo.“ Kur tau! Vienas buvo Egipto žynys, kitas – Tibeto vienuolis, trečias – didis karys, ketvirta – princesė, o dar geriau – Kleopatra. Kažkodėl reinkarnacijos prisiminimuose vietos prie piramidės viršūnės visada užimtos.

Nuostabus sutapimas: „dvasinio pasaulio“ struktūra pasirodo beveik identiška ją sukūrusio hierarchinio proto struktūrai.

Gal čia verta sustoti. Gal reinkarnacija apskritai nėra istorija apie tą patį „mane“, keliaujantį laiko koridoriumi iš vieno kūno į kitą ir renkantį dvasinio tobulėjimo taškus?

Pati schema BUVAU — ESU — BŪSIU jau yra linijinio proto konstrukcija. Jam reikia praeities ir ateities, pradžios ir pabaigos, gimimo ir mirties, žemesnio ir aukštesnio. Todėl net reinkarnaciją jis iš karto nupiešia kaip kelionę laiko koridoriumi: GIMIAU — GYVENU — MIRŠTU — ATGIMSTU.

Bet čia yra dar viena įdomi detalė. Pats žodis „reinkarnacija“ nėra sanskrito terminas. Tai vakarietiškas žodis, sudarytas iš lotyniškų šaknų ir pažodžiui nurodantis į pakartotinį įsikūnijimą. Indijos tradicijose vartojamos kitos sąvokos: punarjanman / punarjanma – pakartotinis gimimas, saṃsāra – gimimų ir mirčių ciklas.

Todėl verta paklausti: ar tardami „reinkarnacija“ kartais nesupaprastiname labai skirtingų Rytų tradicijų iki vienos mums patogios schemos:

A (kūnas Nr. 1) — MIRTIS — A (kūnas Nr. 2)?

Ar būtent taip šį procesą suprato visos Indijos tradicijos? Tikrai ne.

Sustokime. Iš kur mes žinome savo gimimą? Savo gimimo nepatiriame dabar kaip tiesioginio įvykio – apie jį dabar žinome. O savo mirtį? Apie ją irgi galvojame dabar. Būti savo paties nebuvimo liudytoju neįmanoma. Kad galėtum pasakyti: „Štai, dabar manęs nebėra“, turėtum būti ir tai patirti.

Taigi tiesioginiame patyrime:

1). „Gimiau“ – žinojimas dabar. 2). „Mirsiu“ – mintis dabar. 3). „Esu“ – patyrimas dabar.

Praeitis pasirodo dabar – kaip prisiminimas. Ateitis pasirodo dabar – kaip vaizdinys, lūkestis ar prognozė.

Net klausimas „Kas atsitiks sąmonei po mirties?“ jau nepastebimai įdeda sąmonę į linijinę laiko schemą: SĄMONĖ — MIRTIS — SĄMONĖ PO MIRTIES. O tada protas pradeda ginčytis, kas yra tunelio gale. Vienas sako: „Nieko“. Kitas: „Siela persikūnys“. Trečias: „Sąmonė gyvens toliau“. Tačiau visi trys jau priėmė tą pačią linijinio proto konstrukciją.

O kas, jeigu pakeistume atskaitos tašką? Ne klaustume, kas nutiks sąmonei laike, o pažiūrėtume, kas vyksta pačiame patyrime dabar.

Pažiūrėjai į medį — atsirado vaizdas. Pasukai galvą — jo nebėra. Išgirdai garsą — atsirado, nutilo, išnyko. Užuodei aromatą — atsirado, atsitraukei, išnyko. Mintis atsirado — mintis išnyko.

Gimimas — mirtis — gimimas — mirtis. Nuolat. Čia ir dabar. Ir šitam gimimo bei mirties procesui nereikia tikėti — jį galima stebėti.

Gal todėl į reinkarnaciją verta pažvelgti visiškai kitaip. Ne kaip į kūno, vardo ar personažo kelionę, o kaip į sąmonės savybių ir patyrimo kokybių realizaciją.

Jeigu žmoguje realizuojasi Budos sąmonės savybės, šia prasme jį galima vadinti Budos reinkarnacija. Ne todėl, kad istorinis Buda kažkur laukė 2500 metų ir paskui persikraustė į kitą kūną, o todėl, kad Budos sąmonės kokybė realizavosi dabar. Tas pats su Krišna. Esmė — ar realizavosi tos sąmonės savybės ir kokybės, apie kurias kalba Mokymas.

Gali apsivilkti Budos drabužius, atsisėsti lotoso poza, pasistatyti Budos statulėlę, išmokti dvidešimt sanskrito terminų ir labai dvasingai fotografuotis užmerktomis akimis. Jeigu Budos savybių nėra — ne Buda reinkarnavosi, o tu tiesiog persirengei Buda.

Ir atvirkščiai: žmogus gali niekada savęs nevadinti budistu, tačiau jeigu tos sąmonės savybės jame realizuotos, etiketė tampa antraeiliu dalyku.

Štai čia reinkarnacijos klausimas apsiverčia. Vietoj „Kuo aš buvau praėjusiame gyvenime?“ atsiranda daug keblesnis klausimas: „Kokios sąmonės savybės realizuojasi manyje dabar?“ Nes kol linijinis protas ieško, kuo jis buvo prieš 500 metų, jis gali nepastebėti, kuo yra dabar.

Gal reinkarnacija nėra „mano“ kelionė iš vakar į rytojų? Gal tai, ką vadiname gimimu ir mirtimi, pirmiausia verta pamatyti kaip nuolat vykstantį patyrimo procesą čia ir dabar? Todėl nebūtina numirti, kad prasidėtų „kitas gyvenimas“ — viename gyvenime žmogus gali pragyventi daugybę gyvenimų.

Tačiau čia linijinis protas padaro dar vieną triuką: kiekybę jis palaiko kokybiniu pokyčiu.

Pavyzdžiui: Žmogus laimėjo varžybas, patyrė pergalę, pranašumą, pasitenkinimą. Kitais metais — kitos varžybos, kiti žmonės, kita taurė. Vėl laimėjo. Vėliau savo pranašumą jis įrodinėja versle, politiniame ginče ar net dvasingume. Tapetai linijiniame narvelyje keičiasi, o nuostata „aš geresnis už kitą“ lieka. Nauja situacija dar nėra nauja patyrimo kokybė.

Todėl ir tūkstantis gyvenimų savaime nieko nekeičia. Jeigu tūkstantyje gyvenimų realizuojasi ta pati sąmonės kokybė, tai tėra tūkstantis tos pačios kokybės variacijų. Tas pats saldainis, tik įvyniotas skirtinguose popieriukuose.

O kai realizuojasi kita patyrimo kokybė, tada iš tiesų atsiranda kažkas naujo.

Todėl reinkarnacijos esmė čia ne gyvenimų kiekis, o realizuotų sąmonės kokybių įvairovė. Ir tam nebūtinai reikia tūkstančio metų. Daugybę gyvenimų galima pragyventi per vieną gyvenimą.

O ego, pasirodo, visai neprieštarauja net mirčiai. Svarbu tik pažadėti, kad kitame gyvenime jis vėl gaus pagrindinį vaidmenį.