KUR BAIGIASI DOGMA IR PRASIDEDA DVASIA?

Nė vienas iš mūsų nepažįsta istorinio Jėzaus tiesiogiai.

Todėl kiekvieno žmogaus prote tėra susiformavęs tam tikras jo vaizdinys – asmeninis kokteilis iš šventraščių, tradicijų, knygų, pamokslų ir sociumo įspaudų.

Būtent su šiuo vidiniu vaizdiniu žmogus gyvena, jį gina ir jam meldžiasi.

Todėl, kai dogmatikai ginčijasi dėl to, ką „Jėzus iš tikrųjų turėjo omenyje“, jie dažniausiai gina ne istorinį Jėzų ar Absoliutą, o savo proto simbolį.

Paradoksalu, bet viena asmeninė interpretacija bando įrodyti kitai interpretacijai, kad būtent ji yra „teisinga“.

Tačiau jeigu tikime, kad Šventasis Raštas parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, kyla natūralus klausimas: iš kur įsitikinimas, kad tai, kas kyla iš Dvasios, gali būti iki galo suprasta vien proto samprotavimais?

Jeigu supratimas taip pat priklauso nuo Šventosios Dvasios, tuomet jo negalima garantuoti vien logika, filologija ar teologiniais ginčais.

O jeigu pakanka vien proto, kam tada apskritai kalbėti apie Šventosios Dvasios įkvėpimą?

Dar daugiau. Net apaštalai, kurie tiesiogiai bendravo su Jėzumi, girdėjo jo žodžius ir matė jo darbus, dažnai jo nesuprasdavo.

Jie ginčijosi, kuris iš jų bus didžiausias Dangaus Karalystėje. Kitaip tariant, jie vis dar mąstė dvipolio linijinio proto kategorijomis – hierarchija, pranašumu, valdžia ir lyginimusi.

Jei neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.

Negana to, ir Rašto aiškintojai fariziejai, kurie mintinai žinojo Šventąjį Raštą, taip pat nesuprato Jėzaus. Jie kaltino jį veikiant Velnio galia, laikė piktžodžiautoju ir galiausiai nusprendė, kad jį reikia nužudyti.

Paradoksalu – būtent tie, kurie geriausiai išmanė Raštą, dažniausiai neatpažino to, apie kurį tas Raštas kalbėjo.

Jeigu net žmonės, kurie tiesiogiai bendravo su Jėzumi arba visą gyvenimą studijavo Šventąjį Raštą, jo nesuprato, kodėl šiandien manome, kad vien loginė analizė, teologiniai ginčai ar filologija gali garantuoti vienintelį teisingą supratimą?

Gal problema slypi ne tekste, o prote, kuris tą tekstą skaito?

Štai čia ir atsiveria paradoksas. Vieni aiškina kitiems, kaip „teisingai suprasti“ Dievo žodį, nors kiekvienas kalba tik tiek, kiek leidžia jo paties protas.

Tad apie ką iš tikrųjų ginčijasi religiniai teoretikai?

Apie Dievą? Ar apie savo pačių proto vaizdinius, kuriuos kiekvienas laiko vieninteliais teisingais?

Tai gal didžiausia kliūtis pažinti Dvasią yra ne žinių stoka, o įsitikinimas, kad mūsų dabartinis protas jau suprato?