KAS YRA KARMA?

Daugelis mano žinantys atsakymą.

Padarei gera - gausi gera. Padarei bloga - gausi bloga.

„Gera karma.“ „Bloga karma.“ „Giminės karma.“ „Tautos karma.“ „Praeito gyvenimo karma.“

Atrodo savaime suprantama.

Bet čia prasideda įdomiausia vieta.

Kai dvipolis linijinis protas susiduria su rytietiška sąvoka „karma“, jis automatiškai ją interpretuoja pagal savo paties savybes.

Jis mąsto priešybėmis – todėl atsiranda gera ir bloga karma.

Jis mąsto priežasties ir pasekmės grandinėmis – todėl karma tampa atlygiu už gerus darbus ir bausme už blogus.

Jis mąsto linijiniu laiku – todėl karmos veikimą iškart išdėlioja į linijinę schemą: praeitas gyvenimas – dabartinis gyvenimas – būsimas gyvenimas.

Jis mąsto hierarchiškai – todėl atsiranda aukštesnis ir žemesnis dvasinis išsivystymas, kilimas ir kritimas.

Ir tada nutinka paradoksas.

Protas mano supratęs rytietišką sąvoką, nors iš tikrųjų tik perrašė ją pagal savo paties struktūrą.

Žodis liko rytietiškas. Mąstymas liko dvipolis ir linijinis.

Pats sanskrito žodis karma (karman) pirmiausia reiškia veiksmą, veiklą, poelgį. Jis kilęs iš šaknies kṛ – „daryti“, „veikti“.

Bet ar apskritai gali vykti veiksmas be sąveikos?

Veiksmas neatsiranda izoliuotai.

Kad kažkas vyktų, turi atsirasti sąveika.

Todėl čia į karmą žvelgiame ne kaip į kažkur sukauptą atlygį ar bausmę už ankstesnius veiksmus, o kaip į patį veiksmą, vykstantį sąveikoje.

Karma – veiksmas sąveikoje, kurioje realizuojasi potencialas ir vyksta perėjimas iš vienos grynos patyrimo kokybės į kitą.

Čia nėra kosminio teisėjo, kuris vertintų, ką padarei gerai, o ką blogai, ir dalintų pliusus bei minusus.

Yra potencialas, sąveika ir realizacija.

Paimkime sėklą. Sėkloje yra potencialas. Tačiau kol nėra sąveikos su dirva, vandeniu, šiluma, saule, pavasariu, šis potencialas lieka tik galimybe. Atsiranda sąveika – ir tai, kas buvo potencialu, pradeda reikštis. Sėkla dygsta. Ne todėl, kad jai kažkas atlygino už „gerą praeitį“ ar nubaudė už „blogą“. Jos potencialas realizuojasi sąveikoje. Ir realizacija keičia būseną: tai, kas buvo sėkla, pereina į kitą savo brandos kokybę.

Štai čia ir atsiranda visai kitoks karmos supratimas.

Dar paprastesnis pavyzdys.

Kur yra apelsino skonis? Apelsine ar burnoje?

Kur yra rožės aromatas? Rožėje ar nosyje?

Skonis ir aromatas kaip patyrimo kokybės nėra izoliuotai „padėti“ viename iš polių. Jie realizuojasi sąveikoje.

Taip ir karma nėra kažkur Visatoje saugoma žmogaus „sąskaita“, į kurią kosminis buhalteris rašo pliusus ir minusus.

Karma vyksta sąveikoje. Todėl ji visada asmeninė.

Ne todėl, kad žmogus būtų izoliuotas nuo pasaulio. Priešingai – todėl, kad nėra pašalinio stebėtojo. Tu pats esi sąveikoje.

Čia labai svarbu nepainioti skirtingų dalykų. Vieno žmogaus veiksmai gali turėti pasekmių tūkstančiams žmonių. Karas gali sugriauti šalį.

Tėvų veiksmai gali pakeisti vaikų gyvenimus. Vienos kartos sprendimų pasekmėse gali gyventi kelios kitos kartos. Tačiau pasekmė nėra tas pats, kas karma, o patirta pasekmė nėra paveldėta kaltė ar atsakomybė.

Vaikas gali gimti pasaulyje, kurį sugriovė jo senelio karta. Jis gyvens tų veiksmų pasekmėse. Bet tai nereiškia, kad jis „paveldėjo senelio karmą“.

Kai pradedame kalbėti apie „tautos karmą“, „giminės karmą“, „karmines skolas“, kurios keliauja per penkias ar septynias kartas, verta sustoti ir paklausti: ar mes vis dar kalbame apie karmą, ar jau apie dvipolio linijinio proto sukurtą kosminę buhalteriją?

Ir čia slypi daug platesnė problema.

Protas paima sąvoką iš kitos mąstymo sistemos, perleidžia ją per savo paties struktūrą ir tada pradeda aiškinti savo sukurtą interpretaciją kaip pirminį mokymą. Rytietiškas lieka žodis. Visa kita gali būti tik dvipolio linijinio proto konstrukcija.

Karma nėra sąskaita už vakar.

Karma - veiksmas sąveikoje, kurioje realizuojasi potencialas ir vyksta perėjimas iš vienos grynos patyrimo kokybės į kitą.

Ir visa tai vyksta ne kažkada praeityje ar ateityje. Tai vyksta dabar.