KAS YRA DIALEKTIKA?

Šiandien žodis dialektika vartojamas labai įvairiai. Vieni ją supranta kaip kompromisą tarp dviejų priešingų nuomonių. Kiti - kaip priešybių balansą. Dar kiti - kaip spiralinį vystymąsi. Visi šie aiškinimai paliečia tam tikrus dialektikos aspektus, tačiau, mano supratimu, jie dar neatskleidžia jos esmės.

Kol pasaulį aiškiname poromis: gėris - blogis, tiesa - melas, gražu - bjauru, laisvė - priklausomybė, mes vis dar mąstome dvipolio proto ribose.

Tikrasis dialektinis momentas prasideda tada, kai priešybės panaikinamos vienovėje.

Tai galima užrašyti viena formule:

(+)(–) = ☼

Tai nėra matematikos formulė. Tai dialektinės vienovės formulė.

Todėl dialektinis mąstymas kalba paradoksais.

Gėris savyje yra blogis. Blogis savyje yra gėris. Tiesa savyje yra melas. Melas savyje yra tiesa. Išmintis savyje yra kvailybė. Kvailys sako išmintingas kalbas. Meilė savyje yra neapykanta. Neapykanta savyje yra meilė. Laisvė savyje yra priklausomybė. Priklausomybė savyje yra laisvė. Valdovas savyje yra vergas. Vergas savyje yra valdovas.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo absurdiška. Tačiau dialektika prasideda būtent ten, kur baigiasi įprasta dvipolio proto logika.

Svarbu suprasti, kad šie teiginiai nėra moraliniai pamokymai ir nėra kvietimas supainioti gėrį su blogiu ar meilę su neapykanta. Jie aprašo proto vienovę, kurioje priešybės nebeegzistuoja kaip dvi savarankiškos pusės.

Tačiau čia slypi dar viena svarbi detalė. Dialektika nėra teorija, kurią galima tiesiog išmokti. Ji nėra filosofinių teiginių rinkinys. Ji yra tam tikra proto branda.

Kol protas renkasi vieną pusę prieš kitą, jis dar nėra dialektinis. Dialektinis momentas atsiranda tik tada, kai protas pats pajėgia matyti priešybių vienovę.

Todėl galima išmokti dialektikos terminus. Galima įsiminti jos formules. Galima kartoti jos paradoksus. Tačiau pačios dialektikos neįmanoma išmokti mechaniškai. Ji atsiranda tik tada, kai iki jos subręsta pats protas.

Todėl kyla esminis klausimas.

Jeigu gėris ir blogis tapo viena, ar dar lieka gėris ir blogis? Ne. Jeigu tiesa ir melas tapo viena, ar dar lieka tiesa ir melas? Ne. Jeigu meilė ir neapykanta tapo viena, ar dar lieka meilė ir neapykanta? Ne.

Kodėl?

Todėl, kad priešybės neegzistuoja pačios savaime. Jos egzistuoja tik viena kitos atžvilgiu. Gėrį atpažįstame todėl, kad egzistuoja blogis. Tiesą - todėl, kad egzistuoja melas. Laisvę - todėl, kad egzistuoja priklausomybė. Kai išnyksta skirtis, išnyksta ir tai, kas buvo apibrėžiama per tą skirtį.

Štai čia prasideda tikroji dialektika. Ne kompromisas. Ne balansas. Ne vien spiralinis judėjimas tarp polių. O pačios priešpriešos panaikinimas vienovėje.

Tačiau čia atsiranda dar vienas, dar gilesnis paradoksas.

Visa tai vyksta prote. Dialektika yra proto logika. Joje nėra nei laiko, nei erdvės. Todėl protas gali sujungti gėrį ir blogį į vienovę.

Tačiau tikrovė nėra sustingusi proto schema. Tikrovė yra gyvas procesas. O procesui būtinas skirtumas.

Jeigu nebelieka nei gėrio, nei blogio… Jeigu nebelieka nei tiesos, nei melo… Jeigu nebelieka pačių priešybių… Kas tuomet lieka?

Juk jeigu nebėra skirtumo, nebėra ir judėjimo. Jeigu nebėra judėjimo, nebėra ir proceso. Jeigu sustoja procesas, sustoja ir gyvenimas.

Tai nėra sprendimas. Štai kodėl negalima tiesiog sumesti gėrio ir blogio į vieną maišą ir pavadinti tai vienove. Tai proceso sustabdymas.

Todėl dialektika nėra galutinis atsakymas. Ji yra riba, iki kurios gali nueiti dvipolis protas. Ji parodo, kad priešybės viena be kitos neegzistuoja.

Tačiau kartu ji iškelia dar sunkesnį klausimą.

Jeigu vienovėje nebelieka nei gėrio, nei blogio, nei tiesos, nei melo - apskritai jokio skirtumo, koks tuomet yra pirmasis skirtumas?