KAI PROTAS IŠMOKSTA VAIDINTI ZEN

Algoritmas pasiūlė gerai žinomos Zen studijos mokytojo įrašą. Žmogus Zen praktikuoja daugiau kaip 30 metų, moko kitus, veda stovyklas ir perduoda tai, ką pats vadina Zen praktika.

Kas jis – neminėsiu. Nes tai jau ne apie vieną žmogų, o apie ištisą komercinio Zen industriją.

Klausimas daug įdomesnis: kas atsitinka praktikai, skirtai pamatyti proto ribas, kai pats protas išmoksta tą praktiką?

Protas yra nuostabiai gabus mokinys.

Jis gali išmokti Zen terminologiją, koanus, zazen, ritualus ir nusilenkimus. Gali apsivilkti rytietiškus rūbus, gauti japonišką vardą, mokytoją, perdavimo liniją, sertifikatą ir po 30 metų pats pradėti mokyti kitus.

Bet čia ir prasideda esminis skirtumas:

O 30 METŲ KARTOJAMA FORMA NETAMPA REALIZACIJA VIEN TODĖL, KAD JAI SUKAKO 30 METŲ.

Protas nebūtinai priešinsis tam, kas turėtų parodyti jo ribas. Jis gali tai pasisavinti.

Dar daugiau – pradėti tuo maitintis.

„Tuštuma“, „neprisirišimas“, „čia ir dabar“, „tiesioginis patyrimas“, „nežinau“ gali tapti nauju proto turiniu. O iš jo išauga nauja tapatybė: aš praktikuoju Zen, aš priklausau tradicijai, aš praktikuoju 30 metų, aš esu mokytojas.

Senasis „Aš“ niekur nedingo.

Todėl varpeliai, rūbai, ritualai, vardai, mokytojų linijos ir sertifikatai savaime nėra nei geri, nei blogi. Klausimas kitas: ar jie liko priemonėmis, ar tapo įrodymais, kad žmoguje jau įvyko tai, į ką tos priemonės tik rodo?

Čia ir atsiveria komercinio dvasingumo paradoksas.

Parduoti galima metodą, stovyklą, ritualą, atributiką ir mokymą. Galima perduoti tradiciją ir suteikti mokytojo statusą.

Jos negalima perduoti kartu su sertifikatu.

Industrija gali labai tiksliai sertifikuoti tai, ką žmogus išmoko daryti.

BET KAIP JI SERTIFIKUOS TAI, KUO ŽMOGUS TAPO?

Štai kodėl sena Zen istorija apie pirštą ir Mėnulį čia skamba beveik komiškai.

Pirštas rodo į Mėnulį.

Tačiau galima įkurti piršto mokyklą, sukurti taisyklingo piršto laikymo metodiką, perdavimo liniją, sertifikuoti piršto mokytojus ir rengti piršto stovyklas.

Po kelių dešimtmečių visi gali nepriekaištingai rodyti.

Dar gražiau su Bodhidharma.

Po pusantro tūkstančio metų atsiranda žmonių, kurie jau žino, ką jo „nežinau“ iš tikrųjų reiškia.

Žino, kodėl tai nėra paprastas nežinojimas. Žino, ką Bodhidharma norėjo parodyti. Žino, kaip tai reikia suprasti. Ir žino, kodėl Zen apskritai negalima paaiškinti.

Galiausiai diskusijoje tas mokytojas pats parašė:

„Bodhidharma pasakė „nežinau“. Taškas. Visa kita – interpretacija.“

Puiku.

Aš tik pasiūliau jo kriterijų pritaikyti jo paties tekstui: jeigu visa kita – interpretacija, kas tada yra aiškinimas, ką Bodhidharmos „nežinau“ reiškia?

Ir štai čia meditacijos salę pakeitė daug geresnė laboratorija – gyvas santykis su žmogumi, kuris nepriima tavo autoriteto ir tavo kriterijų pritaiko tau pačiam.

Čia nebereikia mokyti, kaip stebėti savo reakciją.

REAKCIJA JAU VYKSTA.

Meditacijos salėje galima pamatyti, kaip žmogus atlieka praktiką.

Ši diskusija baigėsi tuo, kad mano komentarai buvo pašalinti, o paskyra užblokuota.

Kodėl?

Nežinau.

Ir šį kartą iš „nežinau“ filosofijos nedarysiu.

Todėl klausimas lieka ne jam vienam:

Galima 30 metų šalinti proto konstrukcijas.

O galima 30 metų statyti vieną labai rafinuotą konstrukciją:

„Aš esu žmogus, kuris iš proto konstrukcijų išsilaisvino.“

Ir tada įvyksta beveik nepastebimas apsivertimas:

Jis išmoksta naują kalbą, apsivelka naujus rūbus, perima ritualus, gauna vardą ir pradeda mokyti kitus, kaip iš proto išeiti.