Filosofijos ir nuomonės riba

Daug filosofinių temų dar nėra filosofija.

Galima kalbėti apie būtį, sąmonę, laiką, tiesą, laisvę, išmintį, Dievą, žmogaus esmę ar visuomenę. Tačiau vien tai, kad tema filosofinė, dar nereiškia, kad vyksta filosofija. Nuomonę gali turėti kiekvienas ir apie bet ką.

Tačiau nuomonės turėjimas dar nėra filosofija.

Kaip pabrėžia Hegelis, nuomonė yra subjektyvus požiūris. Ji pasako, ką žmogus mano, tačiau dar neparodo kelio, kuriuo prie šios išvados buvo prieita.

Todėl filosofija prasideda tada, kai atsiranda pastanga parodyti teiginio pagrindą.

Neužtenka pasakyti: „Taip yra.“ „Tai akivaizdu.“ „Tai savaime suprantama.“

Anksčiau ar vėliau tenka atsakyti: Kodėl taip manai? Kuo remiesi? Kaip tai atpažįsti? Koks kriterijus leidžia tai teigti?

Filosofija prasideda ne tada, kai pasakoma išvada, bet tada, kai parodomas kelias, kuriuo prie jos buvo prieita.

Todėl filosofiškumą lemia ne temų didingumas ir ne teiginių užtikrintumas, o gebėjimas parodyti jų pagrindą.

Teiginio stiprumą rodo ne jo užtikrintumas, o jo pagrindimas.

Todėl kyla paprastas klausimas:

Ar filosofijos grupėje mes filosofuojame, ar tiesiog reiškiame savo nuomones?

Nes nuomonė pasako, ką manome.

Filosofija mėgina parodyti, kodėl taip manome.

O kai atrodo, kad viskas jau aišku, verta patikrinti tai dar kartą. Nes nauja dažnai slepiasi už nugaros savaime suprantamo.

Žinoma, ne kiekvienas filosofinis klausimas gali būti išspręstas taip pat griežtai kaip matematinis uždavinys. Tačiau net ir ten, kur nėra galutinio atsakymo, išlieka skirtumas tarp teiginio ir pastangos jį pagrįsti.

Kartais didžiausias atradimas slypi ne nežinomame, o tame, ką per anksti palaikėme žinomu.