Ar tikrai viskas, kas pradeda egzistuoti, turi priežastį?

Vienas žinomiausių šiuolaikinių Dievo egzistavimo argumentų, kuriuos gina Viljamas Leinas Kraigas, prasideda teiginiu:

„Viskas, kas pradeda egzistuoti, turi priežastį.“

Dažniausiai ši prielaida pateikiama kaip savaime suprantama.

Tačiau filosofijoje būtent tai, kas atrodo savaime suprantama, dažnai verta patikrinti atidžiausiai.

Todėl kyla paprastas klausimas:

Kaip žinome, kad priežastingumas yra pačios tikrovės savybė, o ne mūsų proto būdas organizuoti patirtį?

Davidas Hume'as atkreipė dėmesį, kad mes niekada tiesiogiai nestebime būtino ryšio tarp priežasties ir pasekmės. Matome tik tai, kad vienas įvykis seka po kito.

Immanuelis Kantas žengė dar toliau. Jo manymu, priežastingumas gali būti ne pačios tikrovės savybė, o proto forma, kuria organizuojame savo patirtį.

Tačiau galima paklausti dar radikaliau. Ar priežastingumas apskritai yra duotas patirtyje?

Kai žiūrime į pasaulį, jutiminėje patirtyje akimirksniu pasirodo tai, kas yra duota.

Spalvos, formos, garsai, kvapai, pojūčiai. Vaizdai atsiranda ir išnyksta. Garsai pasigirsta ir nutyla.

Tačiau pačioje jutiminėje duotyje dar nėra nei priežasties, nei pasekmės.

Ji nepateikia nei kilmės, nei priežasties, nei paaiškinimo.

Ji tik pateikia tai, kas pasirodo.

Visa kita atsiranda vėliau.

Protas pradeda organizuoti tai, kas buvo duota patirčiai.

Jis išskiria objektus iš vientiso patyrimo srauto.

Jis suteikia jiems pavadinimus. Jis juos klasifikuoja. Jis nustato tarp jų ryšius. Jis susieja įvykius į seką. Ir būtent šiame procese atsiranda priežasties ir pasekmės samprata.

Todėl galima klausti:

Ar priežastingumą atrandame pasaulyje?

Ar priežastingumas atsiranda tada, kai protas pradeda aiškinti pasaulį?

Jeigu priežastingumas yra ne pačios tikrovės savybė, o mūsų pažinimo forma, tuomet Kraigo pirmoji prielaida nustoja būti savaime suprantama.

Tuomet teiginys: „Viskas, kas pradeda egzistuoti, turi priežastį“ tampa ne universalia tiesa, o metafizine prielaida, kuri pati reikalauja pagrindimo.

Tai dar nereiškia, kad ji klaidinga.

Tačiau reiškia, kad jos negalima tiesiog priimti kaip akivaizdžios.

Galbūt priežastingumas yra objektyvus visatos dėsnis. O gal tai vienas iš būdų, kuriuo protas supranta pasaulį.

Todėl klausimas nėra, ar Kraigo prielaida teisinga ar klaidinga.

Klausimas yra, kuo remdamiesi ją laikome savaime suprantama.

Nes filosofija prasideda ne tada, kai paskelbiama išvada, o tada, kai pradedamas tikrinti jos pagrindas.

O kartais svarbiausi klausimai prasideda būtent ten, kur visi mano, kad atsakymas jau seniai žinomas.