AR KAS NORS KADA NORS BENDRAVO SU PASAULIU?

Visi kalba apie pasaulį. Bet ar kas nors kada nors bendravo su pasauliu?

Kiekvienam žmogui tiesiogiai duota tik jo paties buvimo patirtis. Čia ir dabar. Prieš akis. Kūno pojūčiuose. Mintyse. Proto pasakojimuose.

Knygos. Internetas. Televizija. Kitų žmonių pasakojimai. Vakarykštė patirtis. Iš viso to dvipolis linijinis protas sukuria globalią kategoriją, kurią pavadina „pasauliu“.

Tačiau sąvoka nėra tiesioginė patirtis.

Dažnai girdime sakant: „Pasaulis žiaurus.“ „Pasaulis neteisingas.“ „Pasaulis išprotėjo.“ Bet ar žmogus kada nors tiesiogiai patyrė pasaulį? Ar jis nepatiria tik to, kas dabar atsiveria jo paties sąmonėje?

Vienas kasdien žiūri vienas naujienas. Kitas — visai kitas. Vienas gyvena viename informaciniame lauke. Kitas — kitame. Vienas mato grėsmes. Kitas — galimybes. Vienas gyvena baimėje. Kitas — ramybėje.

Keičiasi vaizdai. Keičiasi garsai. Keičiasi mintys. Keičiasi emocijos. Visa tai nuolat atsiranda ir išnyksta.

Tačiau pats sąmoningumas nepasirodo kaip dar vienas reiškinys tarp kitų reiškinių. Visa tai yra vienas nedalomas sąmonės vyksmas.

O protas viską pavadina. Suteikia vardus. Sukuria sąvokas. Apibrėžimus. Prasmes.

Rega mato spalvas ir formas. Klausa girdi garsus. Tačiau būtent protas pasako: „Tai medis.“ „Tai Lietuva.“ „Tai Europa.“ „Tai pasaulis.“

Kūdikis dar neturi tokio išsivysčiusio dvipolio linijinio proto. Todėl jis gyvena daug artimesnėje tiesioginei patirčiai būsenoje. Suaugęs jau gyvena daugiausia savo proto sukurtų sąvokų pasaulyje.

Pabandykite įsižiūrėti. Ar šis klausimas atsiranda už sąmonės? Ne. Jis atsiranda sąmonėje. Atsakymas į jį taip pat atsiranda sąmonėje. Net mintis, kad „už sąmonės kažkas yra“, atsiranda sąmonėje.

Mes niekada nepatiriame nieko už sąmonės. Todėl klausimas „Kas yra už sąmonės?“ nėra tiesioginės patirties klausimas. Tai proto sukurtas klausimas.

Protas kalba apie pasaulį. Tiesiogiai duota tik tai, kas dabar atsiveria sąmonės vyksme.

Sąmonė nėra nei vakar, nei rytoj. Visa, kas pasirodo, pasirodo tik dabar.

Protas remiasi atmintimi, sąvokomis ir vakarykšte patirtimi. Iš jų jis sukuria vaizdinį, kurį pavadina „pasauliu“, o paskui pradeda gyventi tame vaizdinyje.

Tas vaizdinys gali kelti baimę. Nerimą. Įtampą. Pyktį. Neviltį. Arba ramybę. Džiaugsmą. Pasitikėjimą. Visa tai yra sąmonės vyksmas.

Protas yra vienas iš sąmonės pavidalų, kuriame atsiranda sąvokos, prasmės ir pasaulio vaizdiniai.

Net dabar gulėdamas lovoje savo kambaryje galiu būti visiškai įsitikinęs, kad už šių sienų egzistuoja milžiniškas pasaulis. Šimtai valstybių. Milijardai žmonių. Kažkur vyksta karai. Kažkas gimsta. Kažkas miršta.

Atsiverčiu telefoną. Matau vaizdo įrašus. Nuotraukas. Naujienas. Ir visa tai dar labiau sustiprina mano proto sukurtą pasaulio vaizdinį.

Tačiau tiesioginėje patirtyje dabar yra tik: kambarys, lova, kūno pojūčiai, telefono ekranas ir visa, kas jame pasirodo.

Visa kita — mintys, prisiminimai, vaizdiniai, sąvokos — taip pat atsiranda tame pačiame sąmonės vyksme.

Todėl žmogus niekada neperžengia savo tiesioginės patirties ribų. Visa, ką jis kada nors patiria, pasirodo tik jo asmeniniame buvimo lauke.

„PASAULIS“ YRA DVIPOLIO LINIJINIO PROTO SUKURTA GLOBALI KATEGORIJA, KURIA PROTAS APIBENDRINA TAI, KAS ATSIVERIA SĄMONĖJE.

Džidu Krišnamurtis gana taikliai pastebėjo:

„Stebėtojas yra tai, ką stebi.“

Gal todėl tai, ką vadiname „pasauliu“, niekada neatsiveria kitaip, kaip tik šiame nedalomame sąmonės vyksme.

Jame juslės jaučia, protas įvardija ir aiškina, emocijos nuspalvina patyrimą, tačiau nėra atskirai randamo stebėtojo ir atskirai randamo stebimojo — visa tai yra vienas nedalomas sąmonės vyksmas.